Draudimą palaikantys dažnai pabrėžia pavojų, kad į Vakarus atvykę rusai gali sukelti pavojų Lietuvos saugumui. Prezidentas Gitanas Nausėda pasakė, kad kiekvieno leidimą į šalį įvažiuoti prašančio Rusijos piliečio atvejis turi būti vertinamas individualiai, didžiausią dėmesį skiriant šalies nacionalinio saugumo interesams.
Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė didžiavosi, kad Lietuva demonstruoja „kietą laikyseną dėl nepriėmimo“. Kaip ir prezidentas, ji pabrėžia galimus pavojus nacionaliniam saugumui. Į Lietuvą galėtų atvykti Rusijos žvalgybų ar karinių struktūrų pareigūnai, kurie kurtų „miegančių agentų“ tinklą, kurie gavę signalą iš Maskvos „vykdytų kenkėjišką diversinę antivalstybinę veiklą Lietuvoje“. Pasak ministrės, galimas grėsmes demonstruoja Ukrainos pavyzdys, kai prieš karą padidėjo į šalį atvykstančių rusų skaičius, ir kad neatmestina, jog šie asmenys tapo diversinių grupių nariai, prasidėjus karui.
Bilotaitė linkusi visur matyti priešus, diversantus, slaptus agentus. Ji tebevadina bėglių ir migrantų pastangas kirsti Lietuvos sieną „hibridinėmis atakomis“, nors dauguma jų savo valia, o ne Putino ar Lukašenkos raginami, renkasi kelią per Lietuvą, nes jis gerokai saugesnis negu plaukimas valtimi per Viduržemio jūrą.
Baimės dėl diversinės veiklos perdėtos. Ukrainoje lig šiol nebūta daug sabotažo, nors joje gyvena daugybė rusų, įskaitant Putino rėmėjus. Rusų dalis Lietuvoje nedidelė, didžiulė Lietuvos gyventojų dauguma besąlygiškai palaiko Ukrainą, greitai praneštų valdžiai apie bet kokią įtartiną veiklą. Nuogąstavimai dėl galimų diversantų nėra pagrindinė draudimo rusams atvykti priežastis, bet priemonė sustiprinti dėl kitų priežasčių priimtą sprendimą.
Antra vertus, panašių nuogąstavimų, nors švelnesne forma, turi ir Europos Sąjunga (ES), kuri prieš mėnesį teigė, kad esama rizikos, jog tariami turistai galėtų skatinti propagandą, remiančią Rusijos agresijos karą prieš Ukrainą, arba užsiimti kita ardomąja veikla ES nenaudai.
Kaip jau esu ne kartą rašęs, bene visuotinis kategoriškas draudimas įvažiuoti į Lietuvos teritorija yra kolektyvinės bausmės taikymas visiems Rusijos gyventojams, neatsižvelgiant į tai, ar jie remia karą, ar jam nepritaria. Nerealistiška reikalauti, kad eiliniai rusai, kuriems be pertraukos šeriama valdžios dezinformacija, viešai smerktų invaziją. Pirma, jiems trūksta žinių. Nors JAV būta daug straipsnių, nurodančių, jog numatomas Irako puolimas 2003 m. pažeistų tarptautinę teisę, nemaža JAV inteligentijos bei įtakingų žiniasklaidos bendrovių dalis tiesa laikė prezidento Busho vyriausybės propagandą ir palaikė invaziją. Karo atveju paprastai palaikoma sava šalis. Antra, pasisakantiesiems prieš karą gresia 15 metų kalėjimo bausmė. Įkalinimo grėsmė reali, nes Rusijoje yra daugiau politinių kalinių negu jų buvo SSRS 1980-aisiais. Tad nestebina, kad daugelis rusų bent iš dalies tiki valdžios melais, o jei netiki, vis tiek tyli.
Patikimiausios Rusijos nuomonių apklausos bendrovės „Levada Center“ duomenys rodo, kad dauguma respondentų palaiko invaziją. Tos paramos mastas per pirmuosius keturis karo mėnesius nedaug pakito. Rugpjūtį apie 20 proc. rusų tvirtino nesutinkantys su Rusijos veiksmais Ukrainoje, tai, kas ten vyksta, vadina „karu“ ir „Rusijos agresija“. Kovo mėnesį nepritariančiųjų buvo 14 proc. Antra vertus, nuo kovo mėnesio perpus sumažėjo skaičius tų, kurie ryžtųsi dalyvauti proteste ar demonstracijose.
Agresiją smerkiančiųjų dalis nėra didelė, bet neturėtum dėl to skubėti smerkti pasyviai besilaikančiųjų. Pilietinės drąsos pasitaiko retai. Kiek lietuvių išėjo į gatves, protestuodami prieš SSRS invaziją į Afganistaną, Prahos pavasario slopinimą, Kremliaus palaimintas represijas prieš Lenkijos Solidarumą? Išskyrus mažą disidentų būrelį, lietuviai tylėdavo kaip pelytė po šluota.
Kaip jau minėta, draudimu mėginama užkirsti kelią galimiems diversantams, nors tokių turbūt labai mažai. Kitą populiarią priežastį išreiškė Latvijos prezidentas Egilas Levitas, paklausęs, ar politiškai ir moraliai pateisinama leisti rusų turistams taikiai atostogauti Europoje, kai Rusijos kariuomenė žudo ir degina Ukrainoje.
Bet pagrindinė priežastis yra Rusijos kariavimo būdo ir priemonių sukelta pagieža ir noras bausti rusus. Jei dar galima suprasti nutarimą neleisti Rusijos sportininkų ir komandų dalyvauti tarptautiniuose turnyruose, atsisakymas groti seniai mirusių rusų kompozitorių darbus yra nesveikos neapykantos visai tautai reiškinys, kuriam reiktų priešintis, o ne pritarti.
Rusijos opozicionieriai draudimą įvažiuoti laiko klaida. Iš Rusijos išvykti bando nemažai jaunų IT specialistų, tarp jų ir tie, kurie nesipriešino Putinui, o Vakaruose gal siekia tik gero gyvenimo. Bet ar naudingiau, kad jie būtų priversti pasilikti Rusijoje ir savo talentu bei įgūdžiais stiprintų Rusijos kariaunos kibernetinius pajėgumus, ar kad gyvendami už jos ribų netarnautų Putinui? Per Šaltąjį karą Vakarai siekė pritraukti, o ne atstumti talentingus rusus. Draudimas bus dovana Putinui, kuris galės indoktrinuoti pasilikti priverstus jaunesnius žmones, įdarbinti juos valstybės tarnyboje, susieti juos su savo režimu.
Uždarydama savo sienas, Europa geografijos nepakeis. Ji turės gyventi kartu su Rusija po dešimties, penkiolikos ir trisdešimties metų. Ar verčiau turėti reikalų su žmonėmis, kurie turėjo progą susipažinti su Europa, ar su tais, kurie jaučia nuoskaudą ir nekenčia Vakarų? Pastarųjų tikrai bus. Rusams negalint keliauti ten, kur jie nori, Putino Rusija taptų savotišku kalėjimu, ir nėra paslaptis, kaip kalėjime auklėjami kaliniai ir kokios to „auklėjimo“ pasekmės.
Putinas jau kurį laiką skatina apgulties mentalitetą, Vakarai esą siekia izoliuoti Rusiją, atkirsti ją nuo pasaulio, mėgina rusus uždaryti narve. Tokie valdžios pasakojimai pasidarys gerokai patikimesni, jei Rusijos piliečiams nebus leidžiama atvykti į Europą net moksliniais, kultūriniais sumetimais. Apskritai būtų sudaromas sąlygos Putinui dar labiau įtvirtinti savo režimą, netiesiogiai patvirtinant jo teiginius, kad Vakarai elgiasi lyg rusai būtų raupsuoti.
Pasak G. Nausėdos, kiekvienas prašančiojo leidimo įvažiuoti atvejis turi būti vertinamas individualiai. Viliuosi, kad išreikštas noras bus įgyvendinamas, kad bus laikomasi europinių taisyklių dėl elgesio su bėgliais ir prieglobsčio suteikimo, kad nebus kartojama neteisėta bėglių apgręžimo praktika, kuria taip didžiuojasi A. Bilotaitė.
Vidaus reikalų ministerija paskelbė, kad išimtys bus daromos lietuvių kilmę patvirtinantį ar teisę atkurti Lietuvos pilietybę pažymėjimą turintiems asmenims. Tai jokia malonė, bet prievolė. Konstitucijos 32 straipsnis nurodo, kad „kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“.