O kas būtų, jei dabar nugriūčiau, eidamas Grybo gatve? Dar svarbiau, ką daryčiau, jei matyčiau parklupusį, kuris netvarkingai apsirengęs? Prieš dvi savaites daug negalvodamas, mėginčiau jam padėti atsistoti, pasiteiraučiau, ar viskas tvarkoje. Nežinau, ką daryčiau šiandien. Kiekvienu atveju suabejočiau, galvočiau, ką reikia daryti. Viliuosi, kad nepereičiau į kitą gatvės pusę, lyg nieko nematęs.
Dabartinis gyvenimas – tai koronoviruso kronika. Viešąją erdvę visiškai dominuoja žinios apie virusą. Kelis kartus per dieną pranešama, kiek yra naujų užsikrėtimo atvejų, kiek per dieną ištirta ėmimų, kur ir kiek medikų užsikrėtė, kiek grįžta lietuvių iš užsienio, kas su jais daroma, ar nedaroma? Beveik nėra žinių, nesusietų su epidemija.
Žmonės skatinami izoliuotis, kuo radikaliau, tuo geriau. Jie raginami neišeiti iš namų, o išėjus dėvėti kaukę ar respiratorių, neleisti savo vaikams žaisti vaikų aikštelėje, jei kiti vaikai ten jau žaidžia. Siūloma tik kartą per savaitę eiti į parduotuvę, arba užsakyti maistą į namus.
Paties viruso tiesiogiai vengti negali, nes jis nematomas, todėl belieka vengti žmonių arba tų daiktų, kuriuos lietė žmonės. Ar tai bedarytum iš baimės, ar iš solidarumo. Net šeimos nariai, su kuriais negyveni, įtraukiami į vengiamųjų sąrašą, neleidžiama jų lankyti ligoninėje.
Pasak premjero, turėtume vieni namuose sutikti Velykas, jei norime jas su artimaisiais švęsti „ir kitais metais“.
Rašydamas XIV amžiaus Juodosios mirties metu, popiežiaus gydytojas Guy de Chauliacas apgailestavo, kad dėl maro nutrūko šeimos ryšiai, kad „nei tėvai nelankydavo savo sūnų, nei sūnūs tėvų. Meilė mirė, viltis buvo parblokšta“.
Karantino logikai pakluso ir Bažnyčia. Praėjus vos kelioms dienoms po arkivyskupo Grušo pareiškimo, kad Mišios šalyje neatšaukiamos, o komuniją dalins į delną, Bažnyčia pakeitė savo nuomonę, nurodė, jog Lietuvoje nebevyks jokios viešos pamaldos, kol galioja karantinas.
Pats popiežius savo ypatinga palaiminimą „Urbi et Orbi“ suteikė ant Šv. Petro bazilikos laiptų, milžiniška aikštė buvo visiškai tuščia.
Bažnyčia jau nebekalba apie pasiaukojančius kunigus, duodančius paskutinį patepimą mirtinai sergantiesiems, kaip šventieji darė per marą ankstesniais amžiais.
Guodžiant vienus, galima užkrėsti kitus, tad ir kunigai turi izoliuotis.
Ar tai reiškia, kad Bažnyčia pasiduoda laiko dvasiai ir skiria pirmenybę kūno (nors ir daugelio) sveikatai negu dvasinėms paslaugoms?
Kaip bebūtų, beveik 30 šiaurės Italijos kunigų jau mirė nuo Covid-19, daugiausiai Bergamo vyskupijoje.
Žmonių nuotaikos ir nuostatos radikaliai pakitusios. Prieš kelias savaites perdėm aplaidžiai buvo žiūrima į galimus pavojus, buvo nutarta neatšaukti Kaziuko mugės. Esame nepaprastai laimingi, kad tuo metu užkratas dar nebuvo plačiau paplitęs.
Priešingu atveju Kaziuko mugė būtų galėjusi sukelti tokias pat tragiškas pasekmes kaip Madrido valdžios sprendimas leisti organizuoti masiškas eitynes Tarptautinės moters dienos progą. Dabar policijos dėmesį ir įspėjimą sulauktų penki vienas su kitu besikalbantys.
Vieni žmonės skeptiškai, net su šypsena priėmė prezidento Nausėdos teiginį praeitą savaitę, kad padėtis kontroliuojama. Nepaisant to, kad paskutinėmis dienomis nustatoma apie 50 naujų ligos atvejų kasdien, palyginus su daugeliu valstybių Lietuvoje užsikrėtusiųjų ir mirusiųjų skaičius tebėra santykiniai mažas.
Šitoks optimistiškas padėties vertinamas pagrįstas, bet tik tuo atveju, jei valdžios ir ligoninių skelbiami duomenys patikimi.
Kuo mažiau mirčių nuo Covid-19, tuo geriau atrodo ligoninė, tad jų vadovams gali kilti pagunda vengti nustatyti konkrečios senjorų mirties priežasties, kai kuriais atvejais nurodyti širdies priepuolį, o ne virusą.
Atsargumas gėdos nedaro. Lietuvoje padėtis tebėra pakenčiama kaip tik dėl to, kad laiku arba tik truputį pavėluotai buvo įvestas karantinas.
Vieni net sakytų, kad valdžia per švelniai kovoja su virusu. Atseit reikėjo nuosekliau izoliuoti iš užsienio atvykusius, bei karantinuoti visą Ukmergės miestą, neleisti žmonėms įvažiuoti ir, dar svarbiau, išvažiuoti ir užkrėsti gretimus kaimus.
Reikia suprasti karantino ir griežto izoliavimosi būtinybę, bet ir atvirai žiūrėti į jos pasekmes. Nėra lygybės. Vieni raginami izoliuotis, kiti verčiami toliau dirbti; vieni turi rizikuotis, kitiems nurodoma rūpintis savo sveikata.
Turi dirbti ne tik medikai, policininkai, gaisrininkai ir kiti, kurių pareigos ir pašaukimas to reikalauja. Bet ir ligoninių ir daugiabučių namų valytojos, parduotuvių kasininkės, viešojo transporto vairuotojai, maisto į namus pristatytojai, jau nekalbant apie vilkikų vairuotojus, ūkininkus, maisto pramonės darbuotojus.
Jie negali savo darbų saugiau atlikti nuotoliniu būdu iš savo buto. Jie turi daugiau rizikuoti negu kiti piliečiai, nors jų atlyginimai yra maži.
Gerai, kad dabar svarstoma kokį priedą duoti medikams, ar 15 proc., ar 50 proc. Kiek žinau, nekalbama apie priedus kasininkams, nors be veikiančių parduotuvių gyvenimas visiems smarkiai pablogėtų. Valdžios tyla šiuo klausimu yra gėdinga.
Lietuva nėra nei Italija, nei Ispanija. Jeigu staiga įvyktų didelis viruso protrūkis, bendra padėtis vis tiek liktų labiau valdoma.
Esant ženklų, kad pasiektas pikas ar kad virusas traukiasi, reikėtų galvoti apie priemones, kuriomis būtų galima švelninti apgulties mentalitetą, pvz., nebūtinai pranešinėjant apie kiekvieną naujai užsikrėtusį mediką, ar mirusį senjorą.
Tai svarbu ir dėlto, kad lieka nemaža tikimybė, kad epidemija atsinaujins, nors ir švelnesne forma. Reikia budrumo, drausmės ir solidarumo, bet visi mes nukentėtume, jei instinktyviai baimintumės ištiesti ranką parklupusiems.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.