Prezidento nutarimas stebino stebėtojus, nors buvo galima jo tikėtis. Per rinkimų kampaniją Trumpas teigė, kad Irako invazija buvo klaida, jis esą jai niekada nepritaręs, bei žadėjo atitraukti karius iš Sirijos ir kitų Vidurio rytų valstybių. Pernai balandžio pradžioje jis tvirtino, kad baigiama įvykdyti karių pagrindinę užduotį – atsikratyti Islamo valstybės (ISIS). „Noriu išeiti, noriu sugrąžinti mūsų karius namo. Noriu pradėti atkurti mūsų šalį“.
Trumpo nutarimas buvo staigus, jis tik minimaliai tarėsi su Mattisu ir kitais atsakingais pareigūnais, nekalbėjo su savo sąjungininkais, kuriems jo pranešimas buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Kaip ir daugelis Trumpo nutarimų, jis nebuvo grindžiamas rimta analize ar pasekmių apskaičiavimu. Taigi, būta ko kritikuoti. Bet tai teisingas sprendimas, nors jį kritikavo įtakingi JAV gynybos ir užsienio politikos vykdytojai ir žinovai. Deja, jie yra taip susižavėję JAV pasaulio prokonsulo ir policininko vaidmeniu, kad instinktyviai priešinasi bet kokiam mėginimui nutraukti karines interevencijas, įsitikinę, kad kiekvienas JAV atsitraukimas sukels bene katastrofiškas pasekmes.
JAV jau beveik 40 metų kariauja Vidurio rytuose. Reaguodamas į Maskvos invaziją Afganistane, kuri sukėlė perdėtą baimę, kad sovietai sieks užvaldyti Persų įlankos naftos telkinius, tuometinis JAV prezidentas Jimmy Karteris 1980 m. paskelbė vadinamąją Karterio doktriną, kurioje nurodoma, kad bet kokių išorinių jėgų bandymas užvaldyti Persijos įlankos regioną bus laikomas užpuolimu prieš gyvybinius JAV interesus, ir jam bus priešinamasi visomis įmanomis priemonėmis, tarp jų ir karinėmis. Prasidėjo karas be pabaigos.
Vašingtonas teikė paramą mudžahedams, mažesniu mastu ir netiesioginiu būdu prieš Iraną kovojančiam Suddamui Hussenui, pasiuntė karius į Libaną. Po to sekė 1991 m. Persų įlankos karas (pirmasis iš trijų Irake), Afganistano karas, tapęs ilgiausiu JAV istorijoje, Irako invazija 2003 m., JTO palaiminta intervencija Libijoje, kova su ISIS Sirijoje ir Irake. Būta įvairių kitų smulkių intervencijų, kaip Somalijoje.
Kovojama, bet ne laimima. Visos šios nesekmės nepaveikė karų entuziastų, neskatino jų pergalvoti savo nuostatas. Veikiau jie apgailestauja, jog Vašingtonas nepakankamai energingai įsitraukė į Sirijos karą, o Trumpas per greitai atitrauks karius.
1984 m. tuometinis Gynybos sekretorius Caspar Weinbergeris paskelbė savo doktriną, kurioje tarp kita ko nurodė, jog JAV neturėtų įsiveltį į karus, jei nėra grėsmes nacionaliniam saugumui, karinės pajėgos turi turėti aiškiai apibrėžtus politinius ir karinius tikslus bei gebėjimą juos įgyvendinti, nevalia kariauti, neužsitikrinus viešosios nuomomės ir Kongreso pritarimo, karių siuntimas turi būti paskutinė išeitis. Deja, ši protinga doktrina seniai užmiršta ir palaidota.
Obamos atvejis pamokantis. Savo kadencijos pradžioje jis ištiesė ranką musulmonams, lyg duodamas suprasti, kad karas dėl Vidurio rytų baigsis. Bet taip neįvyko. Praėjus vos keliems mėnesiams jis sutiko pasiųsti 17,000 papildomų kareivių talibų pavasario ofenzyvui neutralizuoti. Po to generolai jam nurodinėjo, kad būtina stiprinti baudžiamas akcijas (counter-insurgency), kad tam reikės gerokai daugiau karių. Kaip pažymi istorikas A. Bacevich, Pentagonas nesiūlė Obamai jokių alternatyvų, buvo tik planas A, nebuvo jokių planų B ar C. Nepaisant Obamos ketinimo pasitraukti iš Afganistano, po kelerių metų JAV karių kontingentas padidėjo trigubai iki 100,000 karių. Nors karių skaičius gerokai sumažėjęs, karas tęsiasi, nors visi supranta, kad JAV neįveiks talibų, nebus jokios, veikiausiai net simbolinės „pergalės“.
Ginkluotos pajėgos buvo sparčiau atitraukiamos iš Irako. 2009 m. gruodį jų buvo 110,000, po kelerių metų nė vieno, iš dalies dėl to, kad JAV nesusitarė su Irako valdžia dėl tolesnių dislokavimo sąlygų. ISIS sustiprėjus ir okupavus Mosulo miestą, amerikiečiai sugrįžo, bet labiau kaip patarėjai ir lakūnai.
Obamai vadovaujant, JAV prisidėjo prie Libijos puolimo, ženkliai padidino bepiločiais lėktuvais vykdomų tikslinių žudymų skaičių ne tik Irane ir Afganistane, bet ir Pakistane, Yemene, Somalijoje. Nepaisant viso to, Obama buvo beveik vieningai smerkiamas, kai nepaisydamas savo paties įspėjimo, nesmogė Sirijai po to, kai jos valdžia dujomis puolė savo gyventojus. Esą smarkiai nukentėjo JAV patikimumas, nors kelių dienų, net kelių savaičių lėktuvų antpuoliai nebūtų turėję didesnio poveikio.
JAV neturėtų imtis karinių veiksmų be aiškaus atsakymo į tris klausimas. Koks yra konkretūs karinių veiksmų siekiai, ar galima juos įgyvendinti, ir kiek tai kainuos. Negana teigti, kad siekiama sunaikinti ISIS, nes tai neįmanoma misija. „Islamo valstybė” ne tik dzihadistų būrys, bet ir idėja, kuri dar ilgai pritrauks naujų pasėkėjų, iš dalies ir dėl pasipiktinimo JAV kariniais veiksmais bei jų sukeltomis civilių aukomis. JAV politikai mėgsta „karus“, yra paskelbę karą su nusikalstamumu ir karą su narkotikais. Bet visada buvo ir bus nusikaltėlių (Adomo sūnus Kainas buvo žmogžudys) ir kvaišalų vartotojų.
Šitokių karų negalima laimėti, tad reikia kuklesnių, konkretesnių siekių. Sirijoje jų nėra, pastangos įgyvendinti Boltono minimas sąlygos veikiausiai būtų bergždžios, kiekvienu atveju be galo brangios. Pentagonas yra apskaičiavęs, kad karas Afganistane kainuoja apie 45 milijardus dolerių kasmet, kad lig šiol išvis išleista nuo 841 milijardų dolerių iki daugiau negu trilijono. Kiek daug gero būtų buvę galima padaryti su šitokia stulbinančia pinigų suma!
Prasidėjo JAV karių arba bent jų technikos išvedimas iš Sirijos. Net jei pasitraukimas užsitęstų pusmetį, jo sekmingas įgyvendinimas būtų reikšmingas laimėjimas, ypač jei skatintų JAV politikus pergalvoti nesiliaujančias JAV karines intervencijas. Būtų ironiška, kad mažiausiai racionalus JAV prezidentas gebėtų blaiviau vertinti savo šalies gynybos politiką negu jo akivaizdžiai protingesni ir racionalesni pirmtakai.