Nuo 1992 m. Seimas buvo renkamas septynis kartus, o kairieji penkis kartus pasiekė pergalę.
Konservatoriai paskutinį kartą laimėjo Seimo rinkimus 2008 m., dvylika metų po jų pergalės 1996 m.
Jau vėl praėjo dvylika metų, tad lyg laikas konservatoriams grįžti prie valdžios vairo, parodyti, kad jie nėra užprogramuoti visiems laikams būti stipriausia opozicijos partija, kad dešiniosios partijos gali sėkmingai rungtis su kairiosiomis.
Prieš karantiną sąlygos atrodė palankios. Nors dabartinė valdžia priėmė socialinę lygybę mažinančių sprendimų, tuo laimėdama mažiau pasiturinčiųjų padėką, ji įklimpo į įvairius skandalus (premjero gatvė, Narkevičius), nuolat pešėsi tarpusavyje, jų vadovaujantys politikai labiau atgraso negu įkvepia pasitikėjimą, reitingai smuko.
Valstiečių vadovas R. Karbauskis pelnytai tapo vienu nemėgstamiausių Lietuvos politikų. Kovo mėnesio „Vilmorus“ apklausa rodė, kad 63 proc. apklaustųjų jį vertino neigiamai, tik 19 proc. teigiamai.
Padėtį keičia tai, kad Lietuva sėkmingai įveikia koronavirusą. Lietuvoje kol kas mirė šiek tiek daugiau negu 60 žmonių, daugelyje kitų šalių mirė tūkstančiai, net dešimtys tūkstančių.
Valstiečiai sau prisiskirs laurus, kuriuos labiau pelno sąmoningai drausmingi Lietuvos žmonės ir paprasta laimė. Bet jie galės tvirtinti, kad, net jei per pirmuosius savo valdžios metus jie kartais suklupdavo, jie gebėjo veiksmingai reaguoti į didžiausią iššūkį nuo nepriklausomybės atgavimo.
Tai stiprus argumentas, nors naujai įgytas populiarumas gali greitai ištirpti, ypač jei rugsėjo spalio mėnesiais Lietuvos ūkis nebus atsigavęs, iš dalies dėl vangių valdžios skatinimo priemonių.
Konservatoriai yra ir populiariausia ir nepopuliariausia partija, užkietėjusių oponentų skaičius viršija prisiekusiųjų rėmėjų.
Jau kelerius metus konservatorių reitingai yra patys aukščiausi. Bet prezidento rinkimai parodė, kad tebeegzistuoja vadinamosios konservatorių lubos. Pirmame ture I. Šimonytė kartu su G. Nausėda surinko po maždaug 31 proc. balsų, antrame ture ji pagerino savo rezultatą vos pora procentų – iki 33, kai Nausėda surinko per 65 procentų balsų.
Seimo rinkimuose konservatoriai veikiausiai surinks daugiausia balsų – apie 20 proc. Padėtį komplikuoja naujai steigiamų dešiniųjų partijų gausa, kurioms nesvetimos pozicijos ir vertybes, kurias kadaise puoselėjo konservatoriai. R. Dagys ir jo bendražygiai sukūrė Krikščionių sąjungą pasivadinusią partiją, , A. Juozaitis vadovauja naujakurei partijai „Kartų solidarumo sąjunga–Santalka Lietuvai“, V. Radžvilas neseniai įsteigtai partijai „Nacionalinis susivienijimą““ Aktyviai rinkimuose dalyvauti žada N. Puteikis ir jo Lietuvos centro partija.
Manau, kad nė viena iš jų neįveiks 5 proc. barjero, juolab, kad karantino apribojimai, kurie nebus visiškai panaikinami, riboja jų galimybes rengti mitingus, susitikti su rinkėjais, jiems pristatyti savo siekius. Bet šios partijos gali sugadinti konservatorių sriubą. Radžvilo visuomeninis judėjimas surinko 3,17 proc. balsų per rinkimus į Europos Parlamentą, Juozaičio 4,69 proc. prezidento rinkimuose, o Puteikio ir K. Krivicko koalicija net 6,06 proc. 2016 m. Seimo rinkimuose. Visus sudėjus, skaičiai lyg ir įspūdingi.
Reikia prisiminti, kad tai buvo skirtingi metai ir skirtingi rinkimai, tad tie patys žmonės galėjo iš eilės balsuoti už Puteikį, Radžvilą ir Juozaitį, tad sudaryti tik nežymią balsavusiųjų dalį. Bet jei šitos „nykštukinės partijos“ kartu sudėjus nuo konservatorių atimtų nuo 5,0 iki 8,0 proc. visų balsų, TS-LKD kelias į valdžią gerokai susiaurėtų.
Dar neaišku, kokias vertybes ir nuostatas konservatoriai labiausiai pabrėš per rinkimų kampaniją. Jei nutarimas kelti Šimonytės kandidatūrą yra sąmoningas žingsnis į partijos liberalėjimą, ir jei šis kursas bus pabrėžiamas rinkimų kampanijos metu, konservatoriams kils du pavojai, vienas tiesioginis, kitas netiesioginis. Tai, kas pritraukia miestų jaunimą, atbaido vyresnio amžiaus tradicinius partijos rėmėjus, o pensininkai uoliau balsuoja.
Šimonytės požiūris į tos pačios lyties porų partnerystę piktins kai kuriuos tikinčiuosius. Ir neaišku, kaip jos kandidatūrą vertins patriotinis partijos sparnas, jei bus mažiau kalbama apie tautines vertybes, nacionalinį saugumą ir garbingą šalies praeitį.
Vengdama stoti į partiją, Šimonytė elgiasi lyg ji būtų nuotaka nenoromis, dar vis gebanti atsispirti ne itin patrauklaus jaunikio vilionėms. Ši poza sunkiai suprantama, nes jau 12 metų ji yra de facto partijos narė, tad ne būsima nuotaka, bet ilgalaikė partnerė. Tokia laikysena gali net kenkti. Jei politikos veteranė tiek abejinga „savo“ partijai, kodėl turėtų jaunas žmogus už ją balsuoti? Be to, jai, kaip ir S. Skverneliui, gali būti taikoma lizinginio politiko etiketė.
Laimėti daugiausia mandatų yra tik pirmas, o ne lemiamas žingsnis į valdžią. Reikia politinių partnerių. 2008 m. konservatoriai surinko tik 19,72 proc., bet sudarė valdančiąją koaliciją, kartu su „Tautos prisikėlimo partija“ (TPP – šoumenų) ir Liberalų sąjūdžiu. TPP neturėjo tvirtų ideologinių nuostatų, ji būtų lengvai galėjusi stoti į bet kokį profilį turinčią koaliciją. TPP seniai neegzistuoja, o Liberalų sąjūdis skilo, neteko savo įtakos.
Kaip tik čia iškyla netiesioginė konservatorių liberalėjimo grėsmė, būtent, kad konservatoriai gali sužlugdyti savo potencialus partnerius, atimdami iš jų balsus. Nepaisant Liberalų sąjūdžio skilimo, Gentvilo sparnas turėtų įveikti 5 proc. barjerą, nors reikalus gali sugadinti prie galo artėjanti „MG Baltic“ byla, ypač jei buvęs partijos pirmininkas E. Masiulis ir įtakingas partijos narys G. Steponavičius bus pripažinti kaltais.
Kelias į Seimą gerokai statesnis atsiskyrėliams, susitelkusiems R. Šimašiaus ir A. Armonaitės vadovaujamoje Laisvės partijoje.
Apklausose ją palaikė 2-–3 proc. rinkėjų. Šimašius energingai, kiti sakytų desperatiškai, mėgina pritraukti žiniasklaidos dėmesį, nors tas dėmesys ne visada teigiamas. Bet 5 proc. barjeras yra neįveikiama kliūtis, kaip ir Artūro Zuoko pirmininkaujamai Lietuvos laisvės sąjungai (liberalams).
Taigi, neaišku su kuo TS-LKD galėtų sudaryti koaliciją, bet be partnerių valdžia liks nepasiekiama.