Kęstutis Girnius. Ar pasiseka mąstyti valstybiškai?

Nežinia, ar naujoji valdančioji koalicija išliks iki kadencijos pabaigos, ar iširs po kelerių metų, gal net anksčiau. Konservatoriai, liberalai ir „laisviečiai“ viliasi, kad ji kuo greičiau sugriūtų. Konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis dar prieš rinkimus ragino Prezidentą burti „sanitarinį kordoną“, užtikrinantį, jog valdžioje po Seimo rinkimų neatsidurtų Remigijaus Žemaitaičio vadovaujama partija „Nemuno aušra“. Partijos nuostatos nepakito, gal net sugriežtėjo, įtakingiems partijos nariams skelbiant, kad Lietuva patirs didelę „reputacinę žalą“, jei koalicijoje dirbs tariamai antisemitinė partija. Liberalų nuostatos mažai kuo skiriasi, partijos vadovams netrūksta energijos nuolat pliekti R. Žemaitaitį.

Neabejoju, kad pasipiktinimas nuoširdus, bet suveikia ir politiniai apskaičiavimai. „Laisviečių“ žlugimas primena, kad jie galėtų sulaukti panašaus likimo. Dabartinė padėtis, kai daugelis yra nusivylę konservatoriais, suteikia progą į savo gretas pritraukti dešiniųjų pažiūrų žmones ir jaunimą, bet tai reikalauja išryškinti savo nuostatas vertybiniais klausimais.

Prezidento Gitano Nausėdos pozicija yra dviprasmiškesnė. Kurį laiką jis buvo didžiausias socdemų sirgalius, bet entuziazmas pradėjo blėsti paaiškėjus, kad „Nemuno aušra“ bus kviečiama dalyvauti koalicijoje. Prezidentas pareiškė, kad ministrais nepatvirtins nė vieno partijos nario, ir reiškė abejonių, ar koalicija gebės išlikti. Šios nuostatos neatsisako, bet kategoriškai neatmeta galimybės, kad R. Žemaitaitis ir partija reabilituosis.

Pasak G. Nausėdos, koalicija veikiausiai neišgyvens, „nebent pavyktų vienam iš šios koalicijos narių taip įspūdingai išsiplauti ir išsiskalbti, kad jis taptų respektabilus koalicijos dalyvis.“ Daug kas priklausys nuo respektabilumo kriterijaus ir nuo to, kaip koalicijos partneriai elgsis su R. Žemaitaičio partija: ar laikys ją rimtu partneriu, į kurio nuomonę įsiklausoma, ar nepaisys jos norų ir pageidavimų, tuo pačiu metu siekdama įtikinti jos narius pereiti į vieną iš dviejų kitų koalicijos partnerių, taigi skatins destabilizaciją iš vidaus.

Kyla klausimas, ar R. Žemaitaitis labiau užkietėjęs antisemitas, ar labiau liežuvio nesulaikantis plepys, mėgstąs aštriai ir šmaikščiai pasisakyti, taip sukurdamas drąsaus politiko įvaizdį. Kitas ne mažiau svarbus klausimas: ar antisemitizmas ženklino ir jo partiją? Pastaruoju metu jis stengiasi balinti savo viešąjį veidą. Pasak jo, „ne kartą, tame tarpe ir masinės informacijos priemonėse, esu atsiprašęs žydų tautybės žmonių už tai, kad mano išsakyta kritika politinių oponentų buvo ištransliuota kaip tariamas mano „antisemitizmas“ ir tai galėjo įžeisti dalį žydų tautybės žmonių.“ Bet ar jis atsiprašo, kad jo pasisakymai galėjo įžeisti žydus, ar stengiasi atsakomybę primesti jo žodžius esą iškreipusiems politiniams oponentams?

Rašoma, kad daugelis antisemitų turi polinkį dažnai kalbėti apie žydus, kuriems tenka didelis vaidmuo jų vaizduotėje. Viešumoje R. Žemaitaitis santykinai dažnai mini žydus, dažnai netiksliai, dažnai neigiamai, ir ne tik kritikuodamas nusikaltėliškus Izraelio veiksmus Gazoje ir dabar Libane. Jis klaidingai ir absurdiškai tvirtino, kad žydai ir rusų partizanai išžudę Pirčiupių kaimo gyventojus, kad lietuvių holokaustas Lietuvoje buvo didesnis negu žydų Holokaustas. Pasak prokuroro Justo Lauciaus, tokiu būdu R. Žemaitaitis skatino neapykantą prieš žydus.

Neskubėčiau pritarti šiai išvadai. Jei neklystu, tai buvo vienkartiniai įrašai feisbuke, o ne dažnai kartojamas teiginys per rinkimų kampanijos mitingus ir susitikimus su rinkėjais. Ar neapykantą skatina tik tikrovės neatitinkantys teiginiai? Tuo atveju žmogus esą galėtų nuolat kartoti, kad žydų ir rusų partizanai sudegino Kaniūkų kaimą ir nužudė 38 jo gyventojus, keliaudamas po Lietuvą nuolat priminti, kad vokiečiai atsakingi už Pirčiupių žudynes ir deramai nekompensavo žuvusiųjų palikuonims? Man sunku suvokti, kodėl prokurorai nekelia bylų dideliam skaičiui lietuvių, kurie atvirai ir viešai reiškia savo neapykantą rusams ir tuo didžiuojasi. Juk Teisingumo deivė vaizduojama akla. Gali būti antisemitas, to neslėpti, kartkarčiais apkaltinti žydus nebūtais dalykais, bet vis dėlto neskatinti neapykantos. Bet tai kita tema.

Daug reikšmės skiriama užsienio politikų ir organizacijų išsakytai kritikai, kurią išreiškė ne tik Žygimanto Pavilionio pažįstami. Vokietijos fondai, tarp jų Konrado Adenauerio ir Friedricho Naumanno fondų biurai Baltijos šalims, sveikino G. Nausėdą dėl jo tvirtos pozicijos netoleruoti antisemitizmo Lietuvoje, ragino imtis veiksmų, jog antisemitinėms jėgoms neatsirastų vietos ne tik Vyriausybėje, bet ir LR Seimo valdančiojoje koalicijoje. Kertinis demokratijos valdžių atskyrimo principas šiek tiek suriša G. Nausėdos rankas šiuo klausimu.

Lietuvoje netrūksta komentatorių, numatančių dangaus griuvimą dėl nutarimo leisti „Nemuno aušrai“ dalyvauti koalicijoje. Albinas Januška porino, kad gal Lietuva nebus išmesta iš NATO ir Europos Sąjungos (ES), gal Vokietija neatšauks brigados, bet tokio atvejo, kai Konstitucinio Teismo pripažintas sulaužęs priesaiką dėl antisemitinių pasisakymų politikas atsidurtų valdžioje, nuo Antrojo pasaulinio karo nebuvo visoje Europoje. Gal ir taip, bet R. Žemaitaitis dar neatsidūrė valdžioje, nors buvo išrinktas į Seimą. Liberalų parlamentaras Simonas Kairys kalbėjo, jog „normalioje politinėje kultūroje“ po antisemitinių pasisakymų juos pasakiusio asmens partija pasitrauktų iš valdančiosios daugumos arba išsižadėtų jos atstovo pasakytų žodžių. Nežinau, kuriose šalyse klesti S. Kairio minėta „normali politinė kultūra“, nes neprisimenu tokių atsistatydinimo atvejų.

Gal jis turi omenyje Joergo Haiderio istoriją. 2000 m. jo vadovaujama FPO (Austrijos laisvės partija) su atvirai rasistine ir ksenofobiška programa tapo valdančiosios koalicijos nare, taip pralauždama sanitarinį kordoną, taikomą dešiniesiems ekstremistams. Visos kitos ES šalys pažemino dvišalius santykius iki biurokratinio lygio, jokiam Austrijos ambasadoriui nebuvo leidžiama susitikti su jų vyriausybių kabineto nariais, grasinta atimti Austrijos balsavimo teises Europos Vadovų Taryboje. ES vadovai greit įsitikino, kad šios priemonės buvo neproduktyvios, ir dar rugsėjį grįžo prie normalaus režimo. J. Haideris atsistatydino, kad nuramintų užsienio kritiką, bet toliau valdė partiją iš užkulisių. Tai buvo prieš 25 metus, dabar susitaikyta su Vengrijos Viktoru Orbanu ir Slovakijos Robertu Fico.

Susidaro įspūdis, kad užsienio kritikai skuba smerkti, neįsigilinę į reikalą, pasikliaudami vienu ar kitu žiniasklaidos straipsniu ar Lietuvos politikų laiškais bei pasisakymais. Vokietijos Bundestago Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Michaelis Rothas socialiniame tinkle „X“ rašė, jog „gėda, kad Lietuvos socialdemokratai jungiasi į koaliciją su antisemitine, homofobiška ir nacionalistine partija.“ Atrodo, kad jis laikosi nuomonės, kad antisemitai yra homofobai, bet, kiek žinau, niekas nėra kaltinęs R. Žemaitaičio homfobija, o šiomis dienomis buvęs Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius, pasisakydamas prieš homofobiją, neminėjo „Nemuno aušros“. Vokietijos užsienio reikalų tarybos tyrėjas Benjaminas Tallisas lyg ir sakė, kad „yra siaubinga idėja įtraukti šią partiją su šiuo lyderiu <...> jie nuosekliai elgėsi antisemitiškai ir laužė Konstituciją.“ Bent Lietuvoje „Nemuno aušrai“ nėra primetama, kad ji nuosekliai elgiasi antisemitiškai.

Lietuvos politikų veiksmai iš dalies lems „reputacinės žalos“ dydį ir apimtį. Nežinia, kiek bus stengiamasi smerkti ir destabilizuoti koaliciją, kiek bus stengiamasi nuosekliai nustatyti, kiek kuriamas blogio naratyvas tiksliai atitinka tikrovę. Kiek bus paisoma valstybės interesų, jei pasisektų juos apibrėžti?

Anksčiau Prezidentas „aušriečių“ įtraukimą į koaliciją vadino klaida. Dabar šalies vadovas vylėsi, kad Lietuvai pavyks suvaldyti neigiamą užsienio partnerių reakciją į „Nemuno aušrą“. Pasak G. Nausėdos, „reikia išsikelti tikslus, reikia kryptingai dirbti su partneriais ir paaiškinti situaciją tokią, kokia yra.“ Ar jis suras talkininkų, į šį darbą įtrauks ambasadorius? Pamatysime.