Premjeras S. Skvernelis neskuba priimti sprendimo dėl Narkevičiaus likimo. Jis skelbia laukiąs faktinių duomenų, kuriuos gali pateikti ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos.
Skubėti nevalia, nes neatmestina galimybė, kad Narkevičius, kuris kategoriškai neigia pasirodžiusią informaciją, yra „apšmeižtas“. Šiuo atžvilgiu premjeras nuoseklus. 2015 m., būdamas Vidaus reikalų ministru, Skvernelis ragino be tyrimo neskubėti smerkti pasieniečio pareigūno, kuris persekiodamas įtariamus kontrabandininkus nušovė 18 metų jaunuolį. Savo pasisakymu jis metė priekaištą prezidentei Grybauskaitei, kuri suskubo tvirtinti, kad pareigūnai netinkamai atliko savo funkcijas ir panaudojo perteklinę jėgą.
Verta dar prisiminti, kad ankstesni prezidento G. Nausėdos kaltinimai, jog Narkevičius „įdarbino jau turbūt mažiausiai 20 savo partijos bičiulių arba žmonių, susijusių su partijos nariais ministerijos dispozicijoje esančiose įmonėse“, liko neįrodyti.
Kai kurie pasiskelbę etikos sergėtojai laikosi maksimalistinės pozicijos. Politikai ir pareigūnai turi būti nepriekaištingi kaip Cezario žmona.
Kilus net menkiausiam įtarimui, jie privalo atsistatydinti. Šitokiais atvejais esą reikalingas greitas, nedviprasmiškas politinis sprendimas, nelaukiant tyrimų rezultatų. Jei įtariamasis neatsistatydina, jis atstatydinamas.
Tokia principinga nuostata turi neabejotinų privaluumų ir galioja Skandinavų šalyse. Bet dėl jos gali nukentėti kaltais neįrodyti žmonės. Ne visi įtarimai pagrįsti. Per 2004 m. Seimo rinkimus prokuratūra apkaltino V. Andriukaitį, A. Vidžiūnų bei V. Kvietkauską, kad jie ėmė daugiatūkstantinius kyšius iš prieštaringai vertinamos bendrovės „Rubicon group“. Visi trys atsiėmė savo kandidatūras į Seimą, bet po kelių mėnesių prokuratūra pareiškė nutrauksianti tyrimą, nesurinkus užtektinai duomenų.
Kaip reaguojama į pareigūnams reiškiamus kaltinimus, labiausiai lemia trys veiksniai. Pirma, paties politiko sąžiningumas, jo atsakomybės jausmas bei požiūris į politinį, valstybinį darbą. Kai kurie, nors ir nekalti, nutaria atsistatydinti, kad nemestų šešėlio ant savo partijos ar institucijos gero vardo, įsitikinę, kad politikai turi turėti nepriekaištingą reputaciją. Akivaizdu, kad Narkevičius nėra toks žmogus, juolab prisiminus, kad jis piktnaudžiavo teise gauti butą Seimo viešbutyje, nors jame negyveno.
Antra, šalies ir partijų tradicijos didele dalimi nustato, ko laukiama iš politiko, kaip jis turi elgtis, kiek jos nepakančios korupcijai. Skandinavijos šalyse Narkevičius negalėtų ilgai atlaikyti spaudimo, būtų priverstas trauktis.
Ukrainoje ir Rusijoje toks elgesys būtų vos pastebimas mažmožis. Kaltinimai korupcija ilgą laiką neturėjo didesnio poveikio S. Berluskoniui, kuris tris kartus buvo Italijos premjeru.
Nors 2013 m. Italijos aukščiausiasis teismas skyrė jam 4 metų kalėjimo bausmę už mokesčių slėpimą, pernai jis buvo išrinktas į Europos parlamentą. Partijų nuostatos į korupciją ir piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi irgi vienodos. Kas vienai visiškai nepriimtina, kitai tik nereikšminga smulkmena.
Trečiasis faktorius – politinė konjunktūra.
Ar skandalas kyla kadencijos pradžioje, ar rinkimų išvakarėse, ar atstatydinimas sugriaus valdančiąją koaliciją, ar nieko nedarymas neigiamai paveiks rinkėjų nuostatas?
Atrodo kad šiuo metu dėl įvairių priežasčių ir apskaičiavimų Karbauskis mano, kad Narkevičiaus atstatydinimas nebūtų politiškai naudingas, nors viskas gali pasikeisti, jei tyrimai duotų pagrindo įtarti, jog ministras pažeidė įstatymus.
Lietuvoje pakantumas neetiškiems pareigūnų ir politikų veiksmams didėja. Kadaise ministrai lėkė iš savo postų dėl gana smulkių tarnybinės etikos pažeidimų. 1998 m. tuometinis susisiekimo ministras konservatorius Algis Žvaliauskas buvo priverstas atsistatydinti, paaiškėjus, kad ministras keliavo į Švediją su vyriausybiniu lėktuvu medžioklei.
2001 m. ūkio ministras Eugenijus Maldeikis atsistatydino, nes nuo Užsienio reikalų ministerijos nuslėpė kelionė į Maskvą ir nakvynę prabangiame viešbutyje už „Lietuvos dujų“ pirkimu suinteresuotų verslininkų pinigus. Jam išsilaikyti kėdėje nepadėjo ir teigiama VTEK išvada. 2013 m. Ūkio ministrė B. Vėsaite buvo priversta trauktis iš pareigų, nes ji skrido į Kazachstaną verslo įmonės užsakytu lėktuvu.
Visi šie įvykiai susieti su tarnybiniais pažeidimais. Narkevičiaus atvejis yra gerokai rimtesnis – jei pasitvirtintų jam mesti kaltinimai, jam grėstų baudžiamoji byla, gal net kalėjimas. Jis gali manyti, kad bet koks, net menkiausias, atsakomybės pripažinimas stato jį į pavojų, tad kategoriškai tvirtins nieko blogo nedaręs.
Tai, kad Lietuvos teisėsaugos organai turi aiškų polinkį metų metus vilkinti „rezonansines bylas“ ir ilgainiui išteisinti ar švelniai nubausti kaltinamuosius, yra dar kita priežastis elgtis lyg visi priekaištai yra iš piršto laužti.
Nereikia perdėm sudramatizuoti Narkevičiaus atvejį. Jei tyrimai bus atlikti per du, tris mėnesius, ir parodys, jog Narkevičius pažeidė įstatymus, gerokai padidės tikimybė, kad jis bus verčiamas atsistatydinti.
Du mėnesiai nėra amžinybė. Didesnė bėda – tai, kad daugelis žmonių nepasitiki teismais ir teisėsaugos sistema, tad ir tyrimų išvadomis.
Ilgainiui rinkėjai turi tarti lemiamą žodį, pažabojant korupciją ir piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, balsuodami prieš neskaidrius ir korumpuotus politikus.
Jie lengviau galėtų priimti deramus sprendimus, jei teisėsauga gebėtų išsklaidytų abejones. Kad to greit nebus, rodo E. Masiulio atvejis. Jis buvo sulaikytas 2016 m. gegužės 10 d., per kratą jo automobilyje buvo rasta 109 tūkst. eurų, bet byla dar tęsiasi.
Jei Narkevičiui būtų iškelta byla, yra nemaža tikimybė, kad 2024 pavasarį teismas dar nebūtų priėmęs galutinio sprendimo. Tokiomis aplinkybėmis suprantamas žmonių cinizmas ir abejingumas politikų dorovei.