Komitetas pasiryžęs nuodugniai ištirti Seimo narės Irinos Rozovos ryšius su Rusijos diplomatais ir saugumo pareigūnais, ir informaciją apie tai disponavusių politikų veiksmus. Būtų gerai daugiau žinoti apie verslo ryšius su Rusija, gal reiktų giliau pažvelgti į Bako ir Pranckiečio poelgius. Bet vargu, ar NSKG gali tuo pačiu metu atlikti kelis kokybiškus tyrimus per kelis mėnesius.
Yra rimto pagrindo nuogąstauti, kad sėkmė neženklins tyrimo į Rusijos įtaką mūsų politinei sistemai. Tyrimo sėkmė priklauso nuo kelių aplinkybių.
Antra, ar pasiseks išvengti ksenofobijos, priekaištų tautinėms mažumoms, kad jos esą Lietuvai neištikimos?
Seimo komitetai negali didžiuotis sėkmingais tyrimais. Prieš dešimtmetį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) buvo pavesta nustatyti, ar Antaliviliuose veikė slaptas CŽV kalėjimas. Neturėdamas nei kompetencijos, nei patirties nuodugnesniam tyrimui vykdyti, komitetas nieko ir nerado, nors 2018 m. Europos Žmogaus Teisių Teismo priėmė sprendimą, kad ten veikė CŽV kalėjimas.
Pernai itin daug dėmesio buvo skiriama NSGK tyrimui dėl verslo, ypač bendrovės „MG Baltic“ įtakos politikos ir valstybės institucijoms. Būta dramatiškų kaltinimų, kalbų apie politinių partijų užvaldymą, bet viskas baigėsi šnipštu. Net vienvaldžiam „MG Baltic“ imperatoriui Dariui Mockui nebuvo iškelta byla, nors neįtikėtina, jog jo ginklanešys Raimondas Kurlianskis iš savo kišenės sukrapštė tuos 106 000 eurų, kuriuos perdavė Eligijui Masiuliui.
Menki rezultatai nestebina. Seimo komisijos negeba vykdyti rimtų tyrimų, nes jos nariai neturi deramos kompetencijos. JAV Kongreso komitetai daro tyrimus, bet patyrę teisininkai ir advokatai, ne patys senatoriai, atlieka tiriamąjį darbą, jiems padeda didelis specialistų būrys. Seimo nariai ir komitetai neturi tokių patarėjų.
Ne tik Seimo komitetai neveiksmingi. Tą patį galima tvirtinti apie prokurorus ir teismus apskritai. Lietuvos teismai negeba deramai spręsti rezonansinių politinių bylų, kurios vilkinamos metų metus, kaltinamieji beveik be išimčių išteisinami, ar baudžiami tik kuklia pinigine bauda. Apstu pavyzdžių: Darbo partijos „juodosios buhalterijos“, „Alitos“ privatizavimo, partijos „Tvarka ir teisingumas“ prekybos poveikiu, pagaliau E. Masiulio, Kurlianskio ir „MG Baltic“ bylos.
Ne tik prokuratūra atsakinga už neveiksmingą bylų baigtį. Bet apskritai ji dirba itin vangiai. Prisiminkime, kiek ilgai truko iki kol Masiulis buvo formaliai apkaltintas, nors pinigai buvo rasti jo automobilyje.
Nėra ko tikėtis iš VSD. Jos pažymos NSKG buvo kupinos spėlionių ir nepatvirtintų gandų. Anksčiau VSD deramai neišaiškino V. Pociūno žūties, kartu su prokuratūra ilgai persekiojo Eglę Kusaitę. Prieš kelerius metus paskelbus metinę VSD ataskaitą, generalinis direktorius D. Jauniškis nurodė du Nepriklausomybės akto signatarus, kurių pasisakymai esą kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, nors nepasakė kaip.
Į ankstesnes VSD ataskaitas pateko žurnalistas A. Račas ir V. Tomaševkis. Tokios užuominos apie galimas grėsmes tinka „Dviračio šou“, o ne rimtos žvalgybos organizacijos metinėje ataskaitoje.
Rozova yra rusė, išrinkta į Seimą pagal LLRA sąrašą, taigi, susieta su abejomis pagrindinėmis Lietuvos tautinėmis mažumos. Jos atvejis nėra unikalus. Mindaugas Bastys buvo kaltinamas nuslėpęs savo ryšius su buvusiu KGB darbuotoju P. Vojeika, ir esą tarpininkavęs organizuojant neskelbiamus „Rosatom“ atstovų susitikimus su Lietuvos politikais.
Jis taip pat reiškia nepasitenkinimą, jog „valstiečiai“ partijai skyrė du ministrų portfelius, viena „jų jėgos ministerijoje – VRM“. Duodama suprasti, kad nereikėtų skirti lenkų ir rusų į jautrius postus, kad R. Tamašunienės paskyrimas buvo klaida, taigi, kad ne visi piliečiai ir Seimo nariai yra lygūs.
Daugelis lietuvių net nepastebi, kad jie traktuoja kitataučius kaip svetimtaučius, jei ne svetimkūnius. Bet mažumos nėra kvailos, jos pastebi ir išgyvena. Susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius sako, kad jo atstovaujama LLRA yra pratusi prie neigiamos informacijos.
„Esame pripratę, kad dažnai teikiama informacija apie mus yra „arba blogai, arba nieko“. Žeminimai, abejonės dėl jų lojalumo tikrai neskatina mažumų labiau įsipareigoti Lietuvai. Ksenofobiškai nusiteikę patriotai kaip tik kursto nuotaikas, su kuriomis jie esą kovoja. Prisideda neapgalvoti valdžios veiksmai, noras žmonėms parodyti, kad atitinkamos tarnybos nesnaudžia, nuosekliai kovoja su slaptu priešu.
Svarbu nesupolitizuoti tyrimo, nepaversti jo kasdienių politinių ginčų dalimi. Tai lyg neturėtų būti sunku, nes slaptas politikų bendravimas su Rusijos pareigūnais turėtų būti nepriimtinas visoms politinėms partijoms. Bet pirminės diskusijos NSGK rodo, kad Lietuvos politikai geba beveik visur įžvelgti užkulisinius siekius, jei ne sąmokslus, tad vargu ar pasiseks vykdyti nešališką tyrimą, kurio išvados sulauks platesnį, o ne tik vieno politinio flango pritarimą.
Galime ant rankos pirštų suskaičiuoti sėkmingus politiškai jautrių bylų tyrimus, tad pagrindo optimizmui nėra.