Kęstutis Girnius. Ar siekiame būti „labiausiai militaristine valstybe pasaulyje“?

Per ilgąjį XIX amžių, kuris driekėsi nuo Napoleono nuvertimo iki Pirmojo pasaulinio ar Didžiojo karo pradžios, įsiviešpatavo santykinė taika tarp didžiųjų Europos valstybių, buvo tik penki karai tarp jų, ir visi, išskyrus Krymo, vyko trumpai. XX a. pradžioje prasidėjo ginklavimosi varžybos – jos prisidėjo prie Pirmojo pasaulinio karo išsiveržimo.

Balkanų šalys proporcingai turėjo didžiausias kariuomenes. Juodkalnija, kur 1909 m. gyveno apie 300 000 žmonių, galėjo mobilizuoti 30–40 tūkstančių karių, beveik kiekvieną vyrą nuo 18 iki 62 metų. Vienas Bulgarijos generolas didžiavosi, kad ji yra labiausiai militaristinė valstybė pasaulyje.

Gal panašiai didžiuotis nori prezidentas Gitanas Nausėda, praeitą savaitę pasakęs, kad siekiant iki 2030 m. sukurti diviziją, „vietoje 3,5 proc. BVP gali reikėti 5 arba 5,5 proc.“ Karo deivės nepalaimino labiausiai militaristinės valstybės. Per pirmąjį Balkanų karą 1912 m. Bulgarija užkariavo nemažai teritorijos, po metų per antrąjį jų neteko. Per Pirmąjį pasaulinį karą daugiau negu ketvirtadalis šalies gyventojų tarnavo 1 200 000 kariuomenėje, bet 1918 m. ji buvo priversta kapituliuoti ir priešams perleisti didelius teritorijos plotus.

Laikai skiriasi. Praeito amžiaus pradžioje svarbiausia valstybininkų pareiga buvo rengtis karui. Karžygiai ir kariuomenės buvo šlovinami, paminklai ir statulos įamžino svarbiausias pergales, karaliai ir kunigaikščiai nuolat dėvėdavo karines uniformas, net per religinių švenčių eisenas. Tik iš dalies atsisakyta šios tradicijos. Šįmet minint Paliaubų dieną Anglijos karalius Karolis III dėvėjo admirolo uniformą. Toks kostiumas labiau tiktų kaukių ar Helovino vakarėliui, bet karalius turi teisę tenkinti savo įgeidžius, kad ir kokie kvaili jie būtų. Uniformos nesvetimos ir Nausėdai.

Ginkluotųjų pajėgų dydis liks palyginti kuklus, tad Lietuva yra „militaristinė valstybė“ tik perkeltine prasme. Bet stengiamasi. Visiems Vilniaus gyventojams dalijama brošiūra „Jei krizė arba karas: kaip elgtis“.

Mokoma, kaip paruošti išvykimo krepšelį ir pirmosios pagalbos rinkinį, kokiomis maisto atsargomis pasirūpinti iš anksto ir t. t. Kažkodėl negavau brošiūros, tad visos neperskaičiau, bet esu skeptiškai nusiteikęs. Kai buvau mažas vaikas, JAV mokyklose vykdavo oro antskrydžių pratybos, per kurias reikėjo pasislėpti po savo stalu arba nusileisti į rūsį. Ne tik man buvo sunku rimtai traktuoti šitokias pratybas.

Dabar valstybininkų pareigos kitokios – reikia labiau rūpintis piliečių gerove, tinkamai valdyti ūkį arba bent nesukurti dirbtinių stabdžių ir netrukdyti jam augti. Prezidentavimo pradžioje Nausėda itin daug kalbėjo apie gerovės valstybės kūrimą. Tokių kalbų vos girdėti, susidaro įspūdis, kad gerovės valstybė ir vargingesni piliečiai aukojami ant divizijos aukuro, nes jei gynybai bus skiriama 5,5 proc. BVP, tai socialinėms paslaugoms liks trupinėliai.

Nors XX a. pradžioje kariuomenės buvo milžiniškos, gynybos išlaidos suvaldytos. JK išlaidos gynybai išaugo nuo 2,5 proc. BVP 1893 m. iki 3,2 BVP 1913 m. Tais pačiais metais Vokietijoje jos buvo 3,5 proc. BVP, Austrijos imperijoje siekė 2,8 proc. BVP, Prancūzijoje – 3,9 proc. BVP. Net Rusija neskyrė 5 proc., tenkinosi 4,6 proc. BVP.

Apetitas auga bevalgant. Vasario mėnesį delfi.lt išspausdintas išsamus straipsnis „Kiek reikia Lietuvos poreikiams: viską išpildžius, gynybos biudžetas viršytų 3 proc.“. Taigi, dar šįmet 3 proc. BVP lyg buvo gana, dabar duodama suprasti, kad bent laikinai reikia beveik dvigubai daugiau. Gal manoma, kad naujoji koalicija, iš visų pusių puolama dėl Žemaitaičio, negebės atsispirti spaudimui.

Kaip jau esu ne kartą rašęs, tikimybė, kad Rusija netrukus puls Lietuvą arba kurią nors kitą NATO šalį, yra nulinė dėl trijų priežasčių. Pirma, Rusiją išsekino karas. Jos personalo ir įrangos nuostoliai milžiniški, tad prireiks bent dešimtmečio atsigauti ir perginkluoti karines pajėgas.

Antra, karas Rusijoje yra nepopuliarus. Dauguma rusų tikisi pergalės, bet patys nėra pasirengę tapti kariais. Šaukimas į kariuomenę vyksta provincijose, bet ne didžiuosiuose miestuose, kur sukeltų nepasitenkinimą, gal net protestus.

Trečia, Rusijos sąjungininkės ar BRICS šalys, įskaitant Kiniją, nėra patenkintos Rusijos karu ir nors toleruoja dabartinę agresiją, antram karui jos nepritartų. BRICS stiprinimas, kaip priešprieša Vakarų dominavimui, yra pagrindinis Maskvos strateginis tikslas. Kam atsisakyti šio tikslo dėl naujo karo, kurio nelaimės?

Staigių nuslėptų antpuolių beveik nebėra. Sėkminga Kursko operacija tik parodė, kad Rusijos žvalgybos pajėgumai ir ginkluotė nėra adekvatūs moderniam karui. JAV ir sąjungininkai ištisus mėnesius atvirai rengėsi pulti Irako okupuotą Kuveitą, vėliau – ir patį Iraką. Rusija panašiai ilgai telkė savo karius Baltarusijoje ruošdamasi antpuoliui prieš Ukrainą. Net keliasdešimties tankų siuntimas į Vakarų Baltarusiją būtų greitai pastebėtas, jau nekalbant apie ruošimąsi rimtam puolimui.

NATO šalys turėtų laiko pasiųsti kelias divizijas į Lietuvą, bet kare su Rusija pirmenybė būtų teikiama ne sausumos pajėgoms, o lėktuvams, raketoms bei kitoms oro priemonėmis, kurios būtų telkiamos tam nenuskandinamam lėktuvnešiui, kuris yra Švedija, ir ji kaip tik dėl Putino agresijos atsisakė savo ilgalaikio neutralumo. Rusijos generalitetas tai puikiai žino: nesivels į beviltiškas avantiūras.

Lietuvos saugumą lems NATO. Jei Lietuva liktų viena, tai nesudaro skirtumo, kasmet skirtume 5 proc. BVP gynybai ar 10 proc. Nepakaktų ir 15 proc. Penktos kartos naikintuvo F-22 „Raptor“, skirto pranašumui ore užtikrinti, įsigijimo kaina didelė, dažnai viršijanti 150 mln. dolerių už vienetą.

Apskaičiuota, kad F-22 „Raptor“ eksploatavimo valandos kaina yra apie 85 325 JAV dolerius. Pagrindinės kito naikintuvo F-35 išlaikymo išlaidos per ketverius metus sudaro apie 203 mln. dolerių civilinių išlaidų, „Raptor“ – dar didesnės. Tokių išlaidų Lietuva negalėtų „suvirškinti“, net mažiau pajėgūs naikintuvai būtų per brangūs.

Prieš Didįjį karą milijonai socialistų buvo įsipareigoję priešintis agresyviam nacionalizmui ir skatinti tarptautinę draugystę, solidarumą bei bendradarbiavimą.

Nebuvo bendros nuomonės dėl nacionalinės gynybos. Prasidėjus karui, socialistai palaikė savo vyriausybes, nesipriešino karo veiksmams, leido Europos socializmui politiškai žlugti.

2017 m. rudenį Paluckas tvirtino, kad, Lietuvai kitąmet pasiekus 2 proc. BVP gynybai, nebereikėtų didinti finansavimo – lėšas derėtų skirti socialinės atskirties mažinimo reikmėms. Tokia lyg turėtų būti socdemų pozicija. Rusijos agresija pakeitė padėtį, dabar socdemai pasiryžę besąlygiškai pritarti Nausėdos siūlymams. Socialdemokratė Dovilė Šakalienė, laikoma realiausia kandidate tapti krašto apsaugos ministre, sako, kad būsimoji valdžia numatys tokį finansavimą gynybai, dėl kokio bus susitarta Valstybės gynimo taryboje.

Ginkluotųjų pajėgų vadas, taigi Nausėda, sakė, kad reikia 5 proc., „tai susirinkę į Valstybės gynimo tarybą <...> pinigų mes ieškosime ir rasime“. Tiek dėl socialdemokratų principų. Bent Šakalienė neragino didinti išlaidų iki 6 proc.