Ne kartą esu rašęs, kad Birželio sukilimas yra pirmasis ilgos kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės žingsnis, atskleidęs gyventojų politinį sąmoningumą bei ryžtą nesusitaikyti su Lietuvos okupacija. Net didieji sukilimo kritikai pripažįsta, kad jis turėjęs įvykti. Leonidas Donskis rašė, kad „Birželio sukilimas buvo psichologinė ir politinė lietuvių būtinybė“, pridurdamas, jog „dalis sukilimo iškart pasuko pačiu blogiausiu keliu, pasirinkdamas nacistinę Vokietiją kaip mažesnį blogį“. Tomas Venclova rašė, kad „ginkluotas protestas buvo teisėtas ir neišvengiamas“. Prezidentas Valdas Adamkus sakė, kad „neužmiršiu tos minutės, kada Kauno radiofonas staiga prabilo valstybiniu himnu, […] Vyriausybė, paskelbusi atsišaukimą į tautą, buvo tas idealas, kuris įkvėpė man patriotizmą, pasididžiavimą ir tikėjimą savo tauta. Ta diena, ta akimirka, atvirai pasakysiu, buvo mano pirmas sąmoningas psichologinis lūžis mano gyvenime, dėl kurio pasijutau, kas aš esu.“
Bet nevalia užmiršti tamsiosios sukilimo pusės.
Noriu nagrinėti skirtingą, bet giminingą klausimą. Istorikas Valdemaras Klumbys mano, kad, jeigu K. Škirpos nelaikome kolaborantu ir apie jį kalbame kaip apie žmogų, kuriam teko rinktis vieną iš dviejų blogybių, kodėl tada tokie pat kriterijai netaikomi kolaboravusiems su sovietų valdžia, pavyzdžiui, Antanui Venclovai ar Petrui Cvirkai, kurie taip pat rinkosi iš dviejų blogybių tikėdami, kad Lietuvai naudingiau sovietų režimas.
V. Klumbio mintis nėra originali, Lietuvoje ne kartą buvo viešai svarstoma, ar P. Cvirka bendravo su sovietais taip pat, kaip K. Škirpa su naciais: vienas prašė Lietuvos SSRS sudėtyje, kitas norėjo matyti Lietuvą kartu su nacių Vokietija. Tai, kad V. Klumbys vėl kelia šį klausimą, rodo, kad nėra konsensuso, nors vieningos nuomonės nebuvimas nereiškia, kad vieni atsakymai nėra tinkamesni ir labiau pagrįsti.
P. Cvirka ir kiti, skubėję parvežti į Lietuvą Stalino saulę, tai darė, kai Lietuva dar formaliai buvo suvereni šalis. Jie bendradarbiavo su sovietais nuo okupacijos pradžios ir kolaboravimo nenutraukė, paaiškėjus, jog Lietuva bus inkorporuota į SSRS. Partijos nariai, kaip Antanas Sniečkus, išdavė Lietuvą, kai dirbo SSRS, taigi užsienio valstybės, naudai nepriklausomybės metais. Maskvai okupavus Lietuvą, jie tapo ir kolaborantais, vykdydami okupanto valią. A. Sniečkus pirmiausia buvo išdavikas, tik vėliau kolaborantas. P. Cvirkos kolaboravimo ir išdavystės etapai sutapo.
K. Škirpa neišdavė Lietuvos, nes jis nedirbo svetimos valstybės naudai. Jis organizavo sukilimą prieš sovietus, taigi ne prieš Lietuvą, bet prieš jos pavergėją, jis siekė atkurti Lietuvos valstybingumą, ne jį palaidoti. Vokiečiai neleido K. Škirpai keliauti į Lietuvą, nes jis neklausė jų nurodymų. P. Cvirka keliavo į Maskvą viešai pritarti nepriklausomos Lietuvos aneksijai.
K. Škirpos padėtis buvo kita. K. Škirpa neišdavė Lietuvos, nes jis nedirbo svetimos valstybės naudai. Jis organizavo sukilimą prieš sovietus, taigi ne prieš Lietuvą, bet prieš jos pavergėją, jis siekė atkurti Lietuvos valstybingumą, ne jį palaidoti. Vokiečiai neleido K. Škirpai keliauti į Lietuvą, nes jis neklausė jų nurodymų. P. Cvirka keliavo į Maskvą viešai pritarti nepriklausomos Lietuvos aneksijai. Lietuvos pilietis P. Cvirka turėjo bent teisinę pareigą jos neišduoti.
Galima diskutuoti, kiek K. Škirpa ir jo vadovaujamas Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) kolaboravo su Vokietija. LAF derino sukilimą su Vokietijos antpuoliu, bet vienų vieniems sukilti būtų buvusi beprasmiška savižudybė.
V. Klumbys teigia, kad K. Škirpa nuoširdžiai tikėjo, jog Vokietija gali padėti išsilaisvinti iš sovietų okupacijos, ir svajojo apie nepriklausomą Lietuvą, tačiau puikiai suprato, kad tokiu atveju teks bendradarbiauti su nacistine Vokietija, o tai akivaizdus planavimas kolaboruoti. Šia prasme K. Škirpa kolaboravo, bet Lietuvos naudai, ir dėl to, kad nebuvo kito atspirties taško priešintis sovietams. Jungtinė Karalystė buvo per toli, Prancūzija – po nacių padu. K. Škirpa nėra vienintelis, kuris dėl Lietuvos gerovės buvo pasiryžęs nepaisyti įprastų normų. Krikdemų partijos vadovas prelatas Mykolas Krupavičius tariamai sakė, kad dėl Lietuvos laisvės sudarytų sandėrį ir su velniu.
Ar 1940 m. birželį ir liepą buvo renkamasi, kaip teigia V. Klumbys, tarp dviejų blogybių – Hitlerio ir Stalino? Tuo metu dviejų grobuonių tarpusavio santykiai buvo geri: abi šalys vykdė savo įsipareigojimus, Rusija sąžiningai Vokietijai siuntė didelius kiekius maisto ir gamtos išteklių. Stalinas neturėjo nei noro, nei planų kariauti su Vokietija, o Hitleriui tuomet labiau rūpėjo priversti Jungtinę Karalystę derėtis dėl taikos susitarimo.
Dažnai kalbama apie reikalą pasirinkti mažesnį blogį. Viena prasme tai beveik tautologija. Jei žmogus turi rinktis tarp A ir B ir pasirenka A, jis turi manyti, kad arba A yra vertingesnis už B, arba B yra didesnis blogis. Bet ar 1940 m. birželį ir liepą buvo renkamasi, kaip teigia V. Klumbys, tarp dviejų blogybių – Hitlerio ir Stalino? Tuo metu dviejų grobuonių tarpusavio santykiai buvo geri: abi šalys vykdė savo įsipareigojimus, Rusija sąžiningai Vokietijai siuntė didelius kiekius maisto ir gamtos išteklių. Stalinas neturėjo nei noro, nei planų kariauti su Vokietija, o Hitleriui tuomet labiau rūpėjo priversti Jungtinę Karalystę derėtis dėl taikos susitarimo. Aiškėjo, kad tų derybų nebus, kol SSRS nebuvo įveikta. 1940 m. vasarą pirminiai Hitlerio planai pulti buvo grindžiami ne ideologiniais sumetimais, Lebensraum svajone ar kova su žydų komunizmu, bet kariniais-strateginiais apskaičiavimais, būtent – siekiu pašalinti paskutinę galimą Didžiosios Britanijos sąjungininkę Europoje.
Hitleris pirmą kartą savo generolams prabilo apie karą su SSRS 1940 m. liepos 31 d., taigi sovietams jau inkorporavus Lietuvą. Nutarimas pulti SSRS buvo paverstas karo direktyva tik gruodžio 18 d. Buvo siekiama strateginio tikslo – galutinės pergalės kare – užkariaujant Londoną per Maskvą. Dėl įvairių priežasčių Jungtinės Karalystės puolimas atrodė gerokai rizikingesnis negu antpuolis prieš Sovietų Sąjungą, tad numatyta pulti SSRS 1941 m. gegužę.
1940 m. liepos viduryje, kai P. Cvirka jau intensyviai kolaboravo su Maskva, Hitleris dar nebuvo susitikęs su generolais, dar beveik pusmetį nebūta jokių planų, apie kuriuos būtų galėjęs sužinoti sovietų saugumas. Ko nežinojo saugumas, nežinojo ir P. Cvirka. Netikėtina, kad jis nutarė kolaboruoti, nes laikė Vokietiją didesniu blogiu negu SSRS, veikiausiai jis Sovietų Sąjungą laikė ne blogiu, bet gėriu, o Lietuvos inkorporavimą – žingsniu į priekį, kuris jam dar buvo ir asmeniškai naudingas.
Žydai turėjo pagrindo nacių Vokietiją laikyti didžiuoju blogiu, bet neaišku, kokį vaidmenį atskirų asmenų nutarime prisišlieti prie sovietų turėjo baimė dėl ateities. Žinomas istorikas Yehuda Baueris pažymi, kad žydai entuziastingai sutiko į Baltarusiją ir Ukrainą įžengiančią Raudonąją armiją, plačiai bendravo su sovietais ne vien dėl nacių atėjimo baimės, bet ir dėl nepasitenkinimo lenkų valdžia bei galimybių užimti anksčiau jiems neprieinamas pareigybes.
Mažesnis blogis yra plačiai paplitęs ir ne mažiau piktnaudžiaujamas pasiteisinimas už įvairias niekšybes ir išdavystes. Nemanau, kad P. Cvirka ir daugelis kolaborantų taip teisino savo veiksmus, nors tai vienas mėgstamiausių jų apologetų argumentų.
Mažesnis blogis yra plačiai paplitęs ir ne mažiau piktnaudžiaujamas pasiteisinimas už įvairias niekšybes ir išdavystes. Nemanau, kad P. Cvirka ir daugelis kolaborantų taip teisino savo veiksmus, nors tai vienas mėgstamiausių jų apologetų argumentų.
Nereikia perdėm romantizuoti K. Škirpos. Jis pasidavė vadizmo ligai. Nesu tikras, ar jis būtų gebėjęs atsispirti nacių spaudimui ir vilionėms, jei jam būtų buvę leista grįžti Į Lietuvą. Dabar, o ne 1940 m., aišku, kad naciai Lietuvai buvo didesnis blogis. Jie veikiausiai būtų prie Reicho prijungę visą Suvalkiją bei visas žemes į vakarus nuo Dubysos. Naciai laikė lietuvius menkaverte tauta, turinčia mažiau arijų kraujo negu estai ir latviai, tad planavo didelę dalį ištremti į Rusijos gelmes. Juk vokiečių ūkininkams reikėjo Lebensraum.