Plačiai buvo rašoma apie Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą, kad Lietuvoje ir Rumunijoje praeitame dešimtmetyje veikė slapti JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimai. Teismas priėjo prie išvados, kad Lietuvos valdžia žinojo, kad kalėjime buvo laikomas vienas įtariamas teroristas Abu Zubaydah, ir kad CŽV su juo elgėsi taip, kaip draudžia Europos žmogaus teisių konvencija. Nors Lietuvos pareigūnai detaliai nežinojo, kas vyko įkalinimo patalpose, Lietuva turėjo imtis priemonių užtikrinti, kad jos jurisdikcijoje esantys asmenys nebūtų kankinami.
Prezidentė D. Grybauskaitė nurodė, kad sprendimas nepalankus Lietuvai, kad nukentėjo Lietuvos reputacija ir kad Lietuva privalo vykdyti teismo sprendimą. Panašiai kalbėjo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
Vyriausybės atstovė EŽTT Karolina Bubnytė lyg ir guodėsi, kad teismo sprendimas remiasi tik netiesioginiais įrodymais, ir kad „mums nelabai pavyko įtikinti teismo, o mūsų nelabai įtikino teismas.“
Bet teismo sprendimas vis tiek galioja, net jei jis neįtikina nuteistojo. Teismas įpareigojo Lietuvą „kuo greičiau“ pabaigti jau ketverius metus tebesitęsiantį ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo ir neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną, siekiant išsiaiškinti ir nustatyti kaltus asmenis bei juos nubausti. Lietuva dar nenutarė, ar skųsti EŽTT nutarimą.
Visa CŽV kalėjimo istorija nepuošia Lietuvos. Nuo pat pirmųjų žinių apie galimą kalėjimo buvimą daugelis Lietuvos politikų bei komentatorių reagavo neadekvačiai.
Vieni neigė kalėjimo egzistavimą, antri ragino nesureikšminti šio reikalo, treti įžvelgė Rusijos kėslus pakenkti „ypač artimiems“ Lietuvos ir JAV santykiams.
Nors prezidentė pabrėžė, kad Europoje klausiama, ką Lietuva darys, ne vienas aukštas pareigūnas dievagojosi, kad nieko nežinojo, nepritarė jokiam kalėjimui ir t. t. Buvęs VSD direktorius, taip pat ir buvęs KGB rezervistas Arvydas Pocius teigė, kad „tai siekis galbūt pasilpninti mūsų valstybės galimybes dalyvauti tarptautiniuose projektuose tiek NATO, tiek Europos Sąjungoje“.
Užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas aiškino, kad esą Lietuvoje yra svarbesnių dalykų, nei kas dvi dienas paneiginėti žurnalistų gandus ir metamą šešėlį ant Lietuvos.
2009 m. lapkričio pradžioje Seimas pavedė Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) tirti šį klausimą, nors jos tuometinis pirmininkas A. Anušauskas viešai nuvertino informaciją apie įtariamų CŽV skrydžių į Vilnių grafiką. Svarbiausia tai, kad buvo nutarta, jog komitetas paskelbs savo išvadas iki gruodžio 22 d., taigi, praėjus vos šešioms savaitėms po jo įsteigimo, užtikrinant, kad jis nieko nesuras, nes neturės nei laiko, nei įgaliojimų, nei štabo rimtam tyrimui vykdyti.
Nei ir noro. Lietuva nutarė nusiplauti rankas, vildamasi, kad kiti elgsis panašiai ir išblės susidomėjimas šiuo reikalu. Eilinį kartą politikai klydo.
Nuodugniai ištirti Antavilių paslaptį buvo ne tik Lietuvos garbės, bet ir nacionalinio saugumo reikalas. Buvo dvi galimybės. Arba buvo priimtas aukšto lygio politinis nutarimas leisti CŽV steigti kalėjimą, arba VSD ir kitos žvalgybos savarankiškai ir savavališkai priėmė nutarimą.
Buvęs prezidentas V. Adamkus neigė žinojęs apie kalėjimą. Jis garbingas žmogus, tad esu linkęs juo tikėti. Kilus skandalui, prezidentė Grybauskaitė reikalavo, kad kalėjimo klausimas būtų išaiškintas.
Tai, kad reikėjo Seimo tyrimo, leidžia suprasti, jog prezidentė negebėjo iškviesti VSD ir kitų žvalgybų vadovus ir nedelsiant iš jų gauti visą, net smulkiausią informaciją apie bendradarbiavimą su CŽV. Tai suteikia pagrindo manyti, kad slaptosios tarnybos tapo nesuvaldomos ir niekam neatsakingos, ir tad buvo būtina jas pažaboti ir, reikalui esant, nuodugniai pertvarkyti.
Antra vertus, nebūta esminių pokyčių VSD, kas stiprina įtarimą, jog vis dėlto aukščiausi Lietuvos žmonės vienaip ar kitaip pritarė kalėjimui ir kad tai sužinojusi prezidentė nutarė tylėti.
Prisimintina, kad pastatą Antaviliuose statė amerikiečiai, ne vietos statybininkai, kad amerikiečiai griežtai kontroliavo teritoriją, lyg tai būtų JAV, o ne Lietuvos, teritorija.
Elektra šiam kompleksui buvo tiekiama iš nepriklausomo generatoriaus, o elektros lizdai buvo 110 voltų, kad nebūtų galima klausytis pokalbių per elektros tinklus.
Reikėjo derinti specialius, slaptus skrydžius. Nors toks projektas neįmanomas be itin atsakingų pareigūnų pritarimo, apie visa tai lyg niekas nežinojo, net nepasisekė nustatyti, kas priėmė šiuos sprendimus.
EŽTT su pagrindu priekaištavo Lietuvai, kad ji rimtai netyrė klausimo.
Lietuva sau užsitraukė gėdą, nes pritrūko orumo atsispirti CŽV prašymui. Pabrėžtina, kad visi įtariamieji slapti kalėjimai buvo rytų, o ne vakarų Europoje, nes CŽV veikiausiai nujautė, kad jų planams nepritars subrendusios demokratijos.
Jei ketinama daryti tai, kas dera su dorove ir teise, tuos ketinimus galima įgyvendinti savo teritorijoje, tad nereikia kreiptis į kitas šalis. Jos reikalingos tik tuo atveju, kai numatomi neteisėti veiksmai. Tai turėjo suprasti CŽV planams pritarę Lietuvos pareigūnai, nors, kaip sakyta, jie gal nežinojo arba stengėsi nežinoti visų šių planų smulkmenų.
Lietuva pagaliau turi rimtai tirti visą šią aferą.
Ar įtariamas teroristas buvo laikomas ir kankinamas Antaviliuose gal nebėra svarbiausias klausimas. Svarbiau tai, kad kažkas panašaus galėjo įvykti Lietuvoje su Lietuvos pareigūnų pritarimu.
Tad būtina išaiškinti ir viešai paskelbti, kas priėmė šiuos nutarimus, nustatyti, ar šie nutarimai buvo derinami su prezidentu ir premjeru, sužinoti, kaip ir kiek buvo prižiūrima CŽV veikla. Beprasmiška vėl kreiptis į JAV institucijas, naivu laukti Vašingtono patvirtinimo ar paneigimo.
JAV valdžios pareigūnai nekomentuoja slaptos CŽV veiklos. Juo labiau to nedaro CŽV.
Tai jų teisė. Bet Lietuva turi išsiaiškinti, ką Lietuvos pareigūnai darė ir kodėl, bei imtis priemonių užtikrinti, kad panašus teisinės valstybės principų paniekinimas nepasikartotų.
Nesu optimistas. Jei per dešimtmetį nieko nenuveikta, kodėl laukti stebuklo ar sąžiningumo dabar?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.