Kęstutis Girnius. Du Zelenskio pasiūlymai, vienas – perspektyvus

Praeitą savaitę prezidentas Volodymyras Zelenskis pranešė, kad parlamentui pateiks įstatymo projektą dėl daugybinės pilietybės, taikomos užsienyje gyvenantiems ukrainiečiams ir tarptautiniams savanoriams, kurie šiuo metu gina Ukrainą. „Visi ukrainiečių kilmės žmonės ir jų palikuonys iš įvairių šalių galės turėti mūsų pilietybę. Žinoma, išskyrus valstybės agresorės piliečius.“ Šalies konstitucija šiuo metu leidžia ukrainiečiams turėti tik vieną pilietybę.

V. Zelenskio biuras taip pat paskelbė dekretą, kad Rusija „šimtmečius sistemingai vykdė ir tebevykdo veiksmus, kuriais siekiama sunaikinti nacionalinį identitetą, engti ukrainiečius, pažeisti jų teises ir laisves, taip pat ir jų istoriškai gyvenamose žemėse“ – šešiose Rusijos vakarų ir pietų srityse. Belgorodo, Briansko, Krasnodaro, Kursko, Rostovo ir Voronežo sritys esą istoriškai – etninių ukrainiečių gimtinė. Bendradarbiaudama su tarptautiniais ekspertais, vyriausybė turėtų parengti planą, kaip „išsaugoti ukrainiečių tautinę tapatybę“ tose teritorijose.

Pasiūlymai yra kukliausi metmenys, kuriems reikės suteikti konkretesnį, detalesnį turinį. Tik tada bus galima juos nuodugniau vertinti, bet vis dėlto galima teigti, kad daugybinė pilietybė būtų naudinga Ukrainai, o kalbos apie šimtmečius trukusias pastangas naikinti nacionalinę tapatybę primena Rusijos prezidento Vladimiro Putino nevykusiai mėgėjišką tekstą „apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę“, kuriame jis neigia ukrainiečių tautiškumą.

Du veiksniai didele dalimi palaikė normą, kad žmogus gali turėti vieną pilietybę: privalomas šaukimas į kariuomenę (gali tik vienoje tarnauti) ir santykinė valstybių izoliacija, nesant tokių institucijų kaip Europos Sąjunga (ES). Jau dabar visi Lietuvos piliečiai turi dvigubą pilietybę – savo šalies ir ES. Nors ES pilietybė ne tokia įpareigojanti, nes ES neturi savo kariuomenės ir tiesiogiai savo piliečių neapmokestina, ji nėra tuščia, bet suteikia įvairių privilegijų, ir ne tik oro uostuose.

Nežinia, kiek ilgai tęsis karas Ukrainoje, bet šalies atstatymas užtruks daugiau negu dešimtmetį. Bus svarbu sutelkti kuo daugiau valstybių ir žmonių, pasiryžusių nuosekliai įsitraukti į atkūrimo darbus. Daugiau negu keturi milijonai ukrainiečių, daugiausia moterys ir vaikai, paliko savo šalį, dalis jų įgis kitos šalies pilietybę arba ir be jos pasiliks ten gyventi. Kitą pilietybę gavę neturi būti atstumti, traktuojami kaip nelojalūs savo kraštui ir tautai. Pritarimas dvigubai pilietybei būtų akivaizdus ženklas, kad jie vertinami, ir paskata grįžti, jei ne tučtuojau, tai vėliau.

Ukraina turi didelę aktyvią diasporą, ypač Kanadoje. Tapę piliečiais, žmonės jaus didesnę atsakomybę, labiau spaus savo šalių vyriausybes Ukrainą remti diplomatiškai ir finansiškai. Kaip rodo lietuvių emigrantų patirtis, valdžia ir politinės partijos atsižvelgia į organizuotų grupių pageidavimus. Daugybinė pilietybė padidins tikimybę, kad daugiau iš senosios emigracijos bangos grįš, kad jų vaikai dažniau lankysis Ukrainoje, tad ir įsipareigos. Didesnis užsienyje gyvenančių Ukrainos piliečių skaičius sudarytų sąlygas praplėsti tarptautinius ryšius su universitetais, verslu, šalpos organizacijomis.

Ne visi pritars daugybinei pilietybei, išreikš standartinę kritiką. Antai, negyvenantys Ukrainoje turės svarų balsą, lemiant šalies likimą, ypač, jei jie balsuos, nors menkai supranta padėtį šalyje. Nuogąstavimas perdėtas, nes patirtis rodo, kad absoliuti išvykusiųjų dauguma nedalyvauja rinkimuose. Tebėra gajus įsitikinimas, kad tikri patriotai gyvena tėvynėje, tik jie visapusiškai dalyvauja šalies gyvenime, tad tik jie turi teisę į pilietybę. Poveikį turi nuoskaudos ir pasipiktinimas, kad kiti, o ne aš, turi dvigubą pilietybę. Bet dvigubos pilietybės privalumai lengvai nusveria trūkumus.

Dėl lengvai suprantamų priežasčių dviguba pilietybė nebus suteikiama rusams ir baltarusiams. Bet kaip tik jie turi daugiausia mišrių šeimų su ukrainiečiais, taigi ir vaikų, kurie gali jausti simpatijų Ukrainai. Nuo 1989 m. iki 2001 m. rusų skaičius Ukrainoje sumažėjo trimis milijonais, bet ne dėl to, kad jie išvyko, o dėl to, kad daugelis pasirinko save laikyti ukrainiečiais, o ne rusais, kaip tai darė anksčiau. Atitinkamomis aplinkybėmis kiti galėtų priimti panašų sprendimą.

V. Zelenskio teiginiai apie šimtmečius trukusį ukrainiečių engimą šešiose Rusijos srityse yra gerokai problemiškesni. Neginčytina, kad nuo antrosios XIX a. pusės ukrainiečiai pateko į Rusijos taikiklį. 1863 m. vidaus reikalų ministras P. Valujevas uždraudė leisti kūrinius ukrainiečių kalba, teigdamas, kad ukrainiečių kalbos „nėra ir negali būti“. Net Biblija negalėjo būti spausdinama, o 1876 m. draudimas išplėstas brošiūroms, muzikiniams tekstams ir vaidinimams.

Bet iki XIX a. mišriuose rajonuose nebūtų buvę galima atskirti rusų nuo ukrainiečių. Vietos gyventojų kalba mažai skyrėsi, dažnas kalbėjo kokiu nors rusų, ukrainiečių, lenkų kalbų mišiniu. Prie savo dvarų pririšti baudžiauninkai ar vargingi valstiečiai, gyvenę Rusijoje ar Lenkijoje, stokojo tautinio sąmoningumo. Klausiamas, kas jis yra, vietos gyventojas nebūtų sakęs esąs ukrainietis, nes nesant Ukrainos valstybės ar regiono, neaišku, ar tose vietovėse egzistavo sąvoka, net žodis „ukrainietis“. Jei žmonės savęs nelaikė ukrainiečiais, kuria prasme jų gyvenimo vietas galima laikyti ukrainiečių gimtine? Veikiau vietiniai būtų pasivadinę valstiečiais, stačiatikiais, savo dvaro, kaimo ar regiono gyventojais, pabrėždami šias kolektyvines tapatybes, kurios jiems buvo svarbesnės už etninę. Dar mažiau jie būtų gebėję apytikriai nurodyti, kur, kokiose žemėse gyvena jų tautiečiai ukrainiečiai. Be šitokių žinių ir supratimo jie nebūtų turėję net miglotos tautinės savipratos.

Nėra savęs nepažįstančios modernios tautos. Nesant tautovardžio, nėra tautinio sąmoningumo, taigi ir tautos. Besitelkiančios tautos sukuria sau tautovardžius, kad galėtų identifikuotis. Tautovardžio įsitvirtinimas trunka ilgai. Šuolis iš etnoso į tautą nėra spontaniškas ar užprogramuotas, reikalaujama didelių valstybės ar tautinių atgimimų šauklių pastangų. Centrinės valdžios siekė susilpninti subvalstybines regionines ir etnines tapatybes, pavyzdžiui, įtikinti bavarus, prūsus ir švabus, kad jie pirmų pirmiausia yra vokiečiai, kad Vokietija ir vokiečių tauta, ne Bavarija ar bavarai, yra pagrindinis politinės ištikimybės bei solidarumo objektas.

Ukrainiečių tautinė tapatybė labai lėtai konsolidavosi, išskyrus Galiciją. Ilgai nebuvo aiškių ribos ženklų tarp „musų“ ir „rusų“, nes pati valstybė buvo naujas kūrinys, sulipdyta tik po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo aneksuotos Lenkijos, Čekoslovakijos ir Rumunijos dalys, o 1954 m. perduotas Krymas. Nebūta laiko išvystyti tvarios ir plačiai paplitusios tapatybės.

Iki šio amžiaus pradžios tik gyventojų mažuma palaikė nacionalistų aiškinimus, kad egzistuoja unikali nerusiška ukrainiečių tapatybė. Apie du trečdalius manė, kad žmogus gali laikyti save ir ukrainiečiu, ir rusu. 2001 m. dauguma apklausos dalyvių, klausiami apie rusų ir ukrainiečių kultūrinius bei istorinius panašumus ir skirtumus, aiškiai akcentavo panašumus. Po Krymo aneksijos nuostatos radikaliai pakito.

Nežinau, ar V. Zelenskis rimtai traktuoja savo teiginius apie ukrainiečių gimtines Rusijoje. Ar jis tik stengiasi paerzinti V. Putiną – tu ketini aneksuoti keturis mūsų regionus, mes reiškiame pretenzijas į šias tavo sritis. Būtų geriau neįsivelti į pseudoistorinius pasakojimus – ten pergalių nelaimėsi.