Kęstutis Girnius. Dvi nepriimtinos partijos

Jokie rinkimai neįvyksta be netikėtumų, prognozės dažnai nepasiteisina. Tai teigiamas dalykas, priešingu atveju jau ir taip gana neįdomi politika taptų dar nuobodesnė.

Konservatoriai surinko gerokai daugiau balsų – apie 18 proc. – negu numatyta, kai kurios apklausos rodė, kad jie surinks apie dešimt procentų, taigi beveik perpus mažiau. Dar kartą parodyta, kad jų elektoratas yra itin ištikimas. Tik po detalesnių analizių žinosime, kiek ir kokių naujų rinkėjų partija sulaukė, Sąjūdžio veteranams pasitraukiant. Remigijaus Žemaitaičio partija „Nemuno aušra“ sulaukė gerokai daugiau paramos negu jos steigėjai tikėjosi. Nesikuklindamas R. Žemaitaitis teigė, kad „mes padarėme stebuklą, neįtikėtiną dalyką“. Bet nepaisant puikių rezultatų (jos kartu laimėjo 31 iš 70 mandatų daugiamandatėje apygardoje ir laimės dar daugiau kitą sekmadienį), nė viena iš šių dviejų partijų nebus kviečiama dalyvauti valdančiojoje koalicijoje. Konservatoriai negeba tinkamai bendrauti su kitomis partijomis, net su koalicijos partneriais, o R. Žemaitaitis kaltinamas antisemitizmu. Siekis atsiriboti nuo šių atgrasių partijų gerokai apsunkins jau ir taip sudėtingas pastangas suformuoti naują Vyriausybę.

Konservatoriai turi būti patenkinti rinkimų rezultatais. Partijos retai laimi beveik penktadalį balsų, dar rečiau po to, jei jos vadovavo neveiksmingai Vyriausybei ir dažnai kivirčijosi su koalicijos partneriais. Nors Ingrida Šimonytė nėra atsisakiusi vilties vėl dalyvauti valdžioje, kalba, kad „esame tokioje tarpinėje stotelėje“, gana aišku, kad konservatoriai liks už borto. Socialdemokratai neketina su Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionimis demokratais sudaryti koalicijos, dalį priežasčių išvardijo Liutauras Gudžinskas.

Ne mažiau svarbu tai, kad Prezidentas, kurio santykiai su konservatoriais, švelniai tariant, nebuvo nei draugiški, nei korektiški, akivaizdžiai prieš juos nusistatęs, nekvies jų sudaryti Vyriausybės, net jei visiškai nelauktai po antrojo turo jie turėtų daugiausia mandatų. Vos suskaičiavus balsus, Gitanas Nausėda suskubo sakyti, kad centro kairės politinių jėgų formuojama Vyriausybė išeis į naudą Lietuvai, vidaus politikoje bus tam tikrų pokyčių, kurie bus į gera, ir kad naujoji valdančioji dauguma turės „šiek tiek mažiau vėjavaikiškumo“.

Per rinkimų kampaniją ir ne tik per ją konservatoriai prisistatė kaip labiausiai Lietuvos saugumu besirūpinanti partija, smarkiai didindama gynybos biudžetą, palaikydama Ukrainos pastangas laiku gauti efektyvesnę ir veiksmingesnę Vakarų pagalbą bei kvietimą į NATO ir nuolat pabrėždama pavojų, kurį kelia Rusija, jei ji nebus nugalėta Ukrainoje. Deja, kitos partijos laikėsi panašių pozicijų, tačiau ne taip atkakliai, nors bauginimas būsimu karu neturi pagrindo bei sukuria baimės ir netikrumo atmosferą .

Konservatoriai tikriausiai sulaukė paramos iš jaunesnių rinkėjų, į kuriuos jie aktyviai orientavosi ir kurie anksčiau balsavo už Laisvės partiją. Būtų per drąsu teigti, kad jie sąmoningai vykdė makiavelišką politiką, užkirsdami kelią pagrindinių Laisvės partijos tikslų, t. y. civilinės sąjungos įteisinimo ir marihuanos dekriminalizavimo, įgyvendinimui, kad galėtų pervilioti jos rinkėjus. Kad ir kaip būtų, neužtikrinę visų savo frakcijos narių palaikymo, konservatoriai parodė Laisvės partijos impotenciją, o tai buvo pakankama priežastis rinkėjams nuo jos nusigręžti ir už ją nebalsuoti.

Prieš mėnesį konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis ragino Prezidentą burti „sanitarinį kordoną“, kuris užtikrintų, jog radikalai, taigi R. Žemaitaičio vadovaujama „Nemuno aušra“, nepatektų į valdžią. Siūlymas neliko be poveikio, Vilija Blinkevičiūtė liovėsi kalbėti apie galimą koaliciją su R. Žemaitaičiu, kritiškiau pasisakė ir G. Nausėda. Bet „kordonas“ netapo galimos koalicijos pagrindu, nes konservatoriai yra tapę ne mažiau toksiški, nors dėl kitų priežasčių.

„Nemuno aušros“ rezultatai buvo nelaukti, nors R. Žemaitaitis yra dinamiškesnis ir charizmatiškesnis už daugelį niūrių ir pilkų Lietuvos politikų. 2020 m. jis buvo išrinktas į Seimą vienmandatėje apygardoje, antrajame rinkimų ture surinkęs 64 proc. balsų. Dėl savo antisemitinių pasisakymų ir užsispyrusio atsisakymo juos atšaukti jis daugeliui kelia anatemą, tačiau tai nėra pagrindas jam kelti apkaltą, kurią, pasak Ramūno Karbauskio, tikriausiai inicijuos konservatoriai, nes esą neišnyko priežastis dabartiniame Seime keltai apkaltai.

Demokratijoje rinkėjai taria paskutinį žodį, kuris, išskyrus itin ypatingus atvejus, turi būti gerbiamas. Seimo nariai vieni kitiems nesuteikia mandatų, tai daro tauta, tad tik rinkėjai, o ne deputatai gali atimti mandatą. Savo balsais „įdarbinę“ deputatą, jie įvertina jo darbą ir paskelbia savo nuosprendį per parlamento rinkimus. Mandato atėmimas yra rinkimų rezultatų panaikinimas, o tai leistina, jei išvis, kai Seimo nario elgesys peržengia visas ribas, kai nebegalima toleruoti jo veiksmų. R. Žemaitaitis nieko nenuslėpė, tad tie, kurie už jį balsavo, žinojo, kas jis yra ir ką jis yra pasakęs. Nėra pateisinamo pagrindo stengtis anuliuoti rinkimų rezultatus.

Neabejoju, kad kai kurie balsavo už R. Žemaitaitį, pritardami jo antisemitiniams pasisakymams. Bet kiti jį palaiko, protestuodami prieš pastangas jį išstumti iš politinio gyvenimo bei mėginimus diktuoti, kas leistina ir kas neleistina. Pamokslai ir pamokymai iš viršaus kartais sukelia priešingą reakciją, ypač, jei pamokslautojai nėra nepriekaištingi geriečiai. Kiti piliečiai mano, jog žodžio laisvė yra tokia fundamentali teisė, kad leidžia tai, kas, kai kurių nuomone, yra neapykantos kurstymas.

R. Žemaitaitis teisėtai išrinktas, tad nevalia siekti atimti jo mandato. Bet kitos partijos turi teisę nebendrauti su „Nemuno aušra“, nepakviesti jos į valdžią. Marine Le Pen judėjimo įvairiomis formomis jau daugiau nei dvidešimt metų vengia kitos Prancūzijos politinės partijos. Vokietijos AfD (vok. Alternative für Deutschland) susiduria su panašiu ostrakizmu nacionaliniu lygmeniu. Tai apsunkina gyvybingų koalicijų formavimą, tačiau pagrindinės šių šalių partijos mano, kad verta mokėti tokią kainą, net jei galutinis rezultatas yra silpnos ir neveiksnios vyriausybės.

Ilgai truks sudaryti naują Vyriausybę, kurioje be socialdemokratų dalyvaus Sauliaus Skvernelio demokratai ir Ramūno Karbauskio valstiečiai. Būtina į ją įtraukti Liberalų sąjūdį, nors Viktorija Čmilytė-Nielsen, skirtingai nuo G. Landsbergio, nerodo ypatingo entuziazmo dalyvauti vaivorykštės koalicijoje. Dalyvavimas leistų partijai išsivaduoti iš stingdančio konservatorių apkabinimo, o tai, kad jos dalyvavimas itin svarbus pastovesnės Vyriausybės sudarymui, leis jai užsitikrinti, kad svarbiausi siekiai nebūtų ignoruojami.

R. Karbauskis bus kaprizingas ir sunkiai sukalbamas. Nors jo partija vos vos peržengė koalicijoms taikomą septynių procentų barjerą, jis pareiškė, kad nesutiktų, jei S. Skvernelis būtų deleguojamas vadovauti Energetikos, Ekonomikos ir inovacijų ar Finansų ministerijoms. Gal R. Karbauskis mano, kad tebėra 2016, o ne 2024 metai.

G. Nausėda susidurs su nelengva užduotimi užtikrinti, kad jo trokštama centro kairiųjų koalicija taptų realybe. Dar sunkiau bus laiduoti, kad ji būtų minimaliai stabili ir efektyvi, jei pasisektų ją suburti. Garantijų nėra, tad nežinia, ar reikės tenkintis mažumos Vyriausybe, kurią palaikytų nepriklausomi Seimo nariai.