Kęstutis Girnius. Dygsta nykštukai – politiniai

Artėjant Seimo rinkimams, kuriasi vis daugiau politinių judėjimų, partijų ir partijėlių. Viltis patekti į Seimą gaji net tarp tų, kurios neturi realių šansų įveikti penkių procentų barjerą ar pasiekti pergalę vienmandatėje apygardoje. Nors individualus naujų darinių poveikis bus kuklus, jų visuma gali daryti įtaką rinkimų rezultatams ir būsimos valdančiosios koalicijos sudėčiai.

Prieš pusantros savaitės buvo įsteigta nauja politinė partija, pasivadinusi Krikščionių sąjunga. Naujasis partijos pirmininkas Rimantas Dagys aiškino, kad partija siekia „susigrąžinti krikščioniškas vertybes į politinį gyvenimą“, ginti tradicinę šeimą, kurią išskaidžius „vargu ar galime kalbėti apie bendruomenę ir valstybę“. Tarp kitų steigėjų minėtini Egidijus Vareikis ir signataras Jonas Šimėnas.

Nesnaudžia kiti politiniai veikėjai. Bene aktyviausiais – Arvydas Juozaitis. Jo judėjimui „Lietuva yra čia“ nesurinkus būtino – ne mažiau kaip 2 tūkst. – steigėjų skaičiaus, sausio mėnesį Juozaitis nutarė susijungti su Pensininkų partija, sukurdamas naują darinį, „Kartų solidarumo sąjunga-Santalka Lietuvai“, kuriam jis vadovaus.

Prieš kelias dienas pranešta, kad partija ketina glaudžiai bendradarbiauti su N. Puteikio vadovaujama Centro partija „Gerovės Lietuva“ per Seimo rinkimus ir po jų. Nebus bendro rinkimų sąrašo, nors planuojama nekonkuruoti vienmandatėse apygardose, bei derinti kandidatus.

Sausio pabaigoje trys politikos veteranai – „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) pirmininkas R. Žemaitaitis, Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) vadovas A. Zuokas bei visuomeninio judėjimo „Pirmyn, Lietuva“ vadovas A. Paulauskas – sukūrė naują politinį darinį, kuris vadinsis „Laisvė ir teisingumas“, o šūkis bus „Vienas už visus, visi už vieną Lietuvą!“. Steigėjai pripažįsta, kad rinkiminį šūkį pasirinko dėl asociacijos su trimis muškietininkais. Judėjimas taps politine partija gegužės mėnesį.

Vasario pabaigoje veikiausiai bus steigiama dar vieną dešinės pakraipos partija, kuriai vadovaus Vytautas Radžvilas, ir kuri, ko gero, vadinsis Nacionaliniu susivienijimu.

Krikščionių sąjungos perspektyvos nekokios. Švelniai tariant, jos pirmininkas yra kontroversiška asmenybė, o E. Vareikis yra partijų kaitaliojimo didmeistris, rekordininkas. Naujoji partija yra jo penkta – anksčiau jis buvo krikdemų, moderniųjų krikdemų, konservatorių ir valstiečių nariu. Be to, abu vadovai yra labai silpni oratoriai.

Partijos sėkmė priklausys nuo gebėjimo prisivilioti partijos kairėjimu nepatenkintus konservatorių partijos narius bei laimėti neoficialų Katalikų bažnyčios palaiminimą. Vargu ar šie lūkesčiai išsipildys. Krikščioniškojo konservatorių partijos flango, kuriam priklauso trečdalis partijos narių, nedžiugina partijos pirmininko G. Landsbergio abejingumas tradicinėms vertybėms, bet R. Dagio partija neįkvepia platesnio pasitikėjimo, o E. Vareikis gal net laikomas renegatu.

Kunigas Robertas Grigas partijos suvažiavimą atidarė malda, esą kardinolo S. Tamkevičiaus paprašytas. Kai kurios partijos idėjos sulaukia Bažnyčios pritarimo, bet Bažnyčia elgtųsi neatsakingai, jei ji net netiesiogiai remtų Krikščionių sąjungą. Bažnyčios palaikymui laimėti neturėtų pakakti gražių žodžių ir pažadų, kurių negebėtų įgyvendinti ši neperspektyvi politinė jėga. Būtų stebuklas, jei šis politinis naujadaras patektų į Seimą, bet jis gal surinks 1,5 arba 2 proc. balsų konservatorių sąskaita.

Sunku suprasti A. Juozaičio blaškymąsi. Po gana sėkmingos prezidento rinkimų kampanijos (jis surinko beveik 5 proc. balsų) atrodė, kad jis paklojo pamatus savo vadovaujamam politiniam judėjimai. Surinkti 2 000 parašų lyg neturėtų būti misija neįmanoma, bet atrodo, kad jam pritrūko kantrybės. Pernai spalį teigęs, kad įsteigs naują politinę partiją, sujungdamas „Lietuva yra čia“ su partija „Tvarka ir teisingumas,“ po kelių mėnesių jis jau vadovauja savo judėjimo ir Pensininkų partijos junginiui. Neaišku, kodėl jis žengė šį žingsnį. Pensininkų Lietuvoje yra daug, bet Lietuvos pensininkų partija per 2016 m. Seimo rinkimus laimėjo tik 1,01 proc. balsų.

Nežinia, kaip Juozaitis derins savo skirtingas viešąsias personas. Pernai jis prisistatė kaip tautiškumo šauklys, aiškinęs kad „prezidento misija yra puoselėti ir ginti šalies bei tautos tapatybę, istorinę atmintį ir savimonę, kovoti dėl palankių sąlygų tautos kūrybinių galių saviraiškai“. Dabar jis ketina daugiau dėmesio skirti šeimos ir regiono politikai, socialiniam teisingumui ir pensininkų problemoms.

Juozaitis turės stengtis išjudinti ir sutelkti pensininkus, daugiau dėmesio skirdamas socialiniams negu tautiniams klausimams, tuo pačiu metu išlaikydamas ankstesnių rėmėjų, būtent tautiškai nusiteikusio jaunimo paramą. Teoriškai tai įmanoma, pensininkai (seneliai) ir jaunimas turi bendrų interesų, bet gali kilti klausimų apie Juozaičio nuoseklumą ir nuoširdumą, o jo flirtas su įvairiomis partijoms sukuria įspūdį politiko, labai norinčio patekti į Seimą.

Jei prieš pusmetį buvau linkęs manyti, kad Juozaičio judėjimas įveiks penkių procentų barjerą, dabar turiu rimtų abejonių.

Jei lieka daug neatsakytų klausimų apie Juozaitį ir jo partiją, tai radikalus amorfiškumas gaubia „Tris muškietininkus“. Neįvyko partijos steigiamasis suvažiavimas, tad nėra ir jokios programos. Zuokas aiškina, kad naujoji politinė jėga yra konservatyvių-liberalių politinių pažiūrų, kitaip tariant, kiekvienas galės į ją įžiūrėti to, ko nori. Žemaitaitis yra labiau dešiniųjų pažiūrų, Paulauskas – kairiųjų, Zuokas lyg per vidurį su gal mažu pakrypimu į dešinę.

Kokia bebūtų partijos programa, net steigėjai jos nelaikys reikšmingu dokumentu. Spėlioju, kad jie susibūrė, vildamiesi, jog kiekvienas galės sulaukti 2 proc. rinkėjų palaikymo, o tris kartus du – tai šeši. Ir bilietas visiems į Seimą.

Šitoks apskaičiavimas nėra visiškai iš piršo laužtas. 2016 m. rinkimuose Zuoko partija surinko 2,14 proc. balsų, tuo metu dar nesubyrėjusi TT daugiau negu 5 proc., Paulausko vadovaujamas derinys 1,26 proc. Europos Parlamento rinkimuose. Tikrovėje skaičiai taip lengvai nesusideda, tad be veiksmingos rinkimų kampanijos šie veteranai liks už borto.

Laukiama, kad kandidatuos ir V. Radžvilas, kaip naujos Nacionalinio susitelkimo partijos vadovas. Nuo nepriklausomybės atgavimo iš politinės paribės nuolat baręs, mokęs, ir už patriotizmo bei tautinio susipratimo stoką koneveikęs kitus politikus, Radžvilas dar kartą pasiūlys savo kandidatūrą Lietuvos žmonėms. Pernai vadovaudamas judėjimui „Visuomeninis rinkimų komitetas „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“, jis surinko 3,17 proc. balsų. Rezultatas nebuvo pats blogiausias, bet norint patekti į Seimą, reikėtų 50 procentų padidinti palaikymą. Tai ne lengva užduotis, ypač kai lietuvių dauguma teigiamai vertina ES, o rūstumas bei hiperbolizuota retorika nėra itin patraukli jaunimui. Nematau Radžvilo partijos naujame Seime.

Yra didelė tikimybė, kad nė vienas iš šių naujadarų partijų neįveiks dabartinio barjero, tad turime būti dėkingi prezidentui už tai, kad jis vetavo barjerą mažinantį įstatymą ir jį palaikiusiems deputatams. Visos keturios partijos kartu sudėjus gal surinks 12–15 proc. balsų, daugiausia iš rinkėjų labiau linkusių balsuoti už konservatorius. Tokiu atveju konservatoriams bus gerokai sunkiau suburti veiksmingą, o ne tik dirbtinę koaliciją.