Šis įsitikinimas tik sustiprėjo, kai pradėta kalbėti, jog per pratybas Lietuvos pasienyje ar arti jo gali susitelkti daugiau negu šimtas tūkstančių karių, kad dalis Rusijos kareivių gal pasiliks Baltarusijoje, kad gali būti provokacijų, net mėginimas įsiveržti į vadinamąjį Suvalkų koridorių.
Buvau tikras, kad nieko panašaus neįvyks. Komentare pratybų išvakarėse numačiau, kad pratyboms ramiai praėjus, joks isteriją skatinęs pareigūnas nepripažins, kad jis sutirštino spalvas. Rašiau, kad „bus aiškinama, kad kovinga Lietuvos, iš dalies ir kai kurių kitų NATO šalių, laikysena atbaidė Rusiją, tad kalbos apie Kremliaus ketinimus ne tik nebuvo klaidingos, bet jos dar apsaugojo mus nuo pavojaus.“
Neklydau. Spalio pabaigoje VSD direktorius D. Jauniškis aiškino, kad, atsižvelgdama į Vakarų veiksmus, Rusija pakeitė planus, o „jei čia nebūtų Vokietijos, amerikiečių karių – ar galime turėti garantiją, kad nebūtų kitaip?
Gal būtų daug agresyvesni veiksmai pasienyje, gal būtų bandymai įeiti į teritoriją?“ [...] Įsivaizduokime, kad Jauniškis teisus, ir sąjungininkų veiksmai atbaidė Rusiją, paskatino ją keisti pratybų pobūdį, gal net atsisakyti svarbių jos dalių. Ką tai pasakytų apie Rusiją?
Nežinome tikrųjų Maskvos priežasčių, bet toks atsitraukimas lyg rodytų, kad Maskva lengvai įbauginama. Pastebėjusi Vakarų pasirengimus, ji galėjo vykdyti numatytas pratybas pagal planą, tik atsisakydama provokacijų. Jei kalbos ir kelių batalionų išdėstymas skatino Kremlių keisti pratybas, tai sunku tikėti, kad ji rizikuotų karine konfrontacija su NATO, kurią veikiausiai pralaimėtų.
Tai savo ruožtu reikštų, kad perdedame Rusijos keliamas grėsmes. Tai viena galimybė. Yra kita labiau įtikima, būtent, kad „Zapad 2017“ nebuvo priedanga galimam antpuoliui, arba Jauniškio žodžiais ‘bandymui įeiti į teritoriją (ką įėję jie būtų darę?), o tik įprastos plataus masto kas ketverius metus vykstančios pratybos.
Ne tik Lietuvoje pratybos „Zapad 2017“ buvo siejamos su juodžiausiu scenarijumi.
Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen sakė, kad jose dalyvaus šimtas tūkstančių karių. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ne kartą reiškė susirūpinimą dėl skaidrumo stokos, nors pratybų išvakarėse pareiškė nematąs jokios grėsmės.
Įtakingiausias JAV dienraštis „New York Times“ pavadino pratybas „mėginumu įbauginti, primenančiu pačias grėsmingiausias Šaltojo karo dienas“.
Būta santūresnių vertinimų. Suomijos gynybos ministras Jussi Niinisto pažymėjo, kad Vakarai prarijo Kremliaus jauką, sureikšmindami pratybas, tuo ir padėjo Maskvai skleisti savo propagandą ir pasiekti savo tikslo.
Slovėnijos prezidentas Borutas Pahoras pareiškė esąs nustebęs dėl to, kad Vilnius itin stipriai nerimauja dėl Rusijos grėsmės, tačiau tikino suprantąs Baltijos šalių susirūpinimą.
Jauniškio laikysena neramina, nes elgiamasi lyg nieko nereikia išmokti iš negebėjimo numatyti „Zapad“ eigos. Gal tai paprastas užsispyrimas, nenoras pripažinti klaidų? Gal tai negėbėjimas keisti savo išankstinius įsitikinimus, net kai jie nedera su faktais?
O gal VSD ir kitos Lietuvos žvalgybos žinybos apskritai neturi savarankiškų gebėjimų ir instrumentų įvykiams Rusijai suprasti ir vertinti, tad turi pasikliauti sąjungininkų žvalgybų duomenimis?
Visi scenarijai nedžiugina. [...] Reikia rinktis tinkamiausią gynybos strategiją. VSD neturės lemiamo balso, priimant šį sprendima, bet gali svariai prisidėti, jei gebės suprasti, kas darosi Kremliuje, kokie Maskvos planai.
Nepagrįsti bauginimai prieš „Zapad 2017“ ir po jo neįkvepia pasitikėjimo, veikiau sukuria praeities galvosenoje paskendusios organizacijos įvaizdį. Jei tai tiesa, reikia skubiai pertvarkyti VSD ir visą Lietuvos žvalgybą. Hibridinių karų negalima kovoti tamsoje.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.