Šalies teisingumo kokybė daug ką pasako apie šalies brandą, demokratiją, įsipareigojimą gerbti savo piliečius ir jo teises. Tą kokybę didele dalimi lemia tai, kaip teismai ir teisėsaugos institucijos elgiasi su parijais, autsaideriais ir odiozinėmis asmenybėmis.
Tokiu tikrai laikytinas A. Paleckis, labiausiai žinomas dėl liūdnai pagarsėjusio teiginio, kad 1991 m. sausio 13 d. „savi šaudė į savus“. Nors savo pasisakymais Paleckis pelnė visuotinį pasmerkimą, o kiti jo veiksmai irgi atgrasūs, tai ne priežastis teisėsaugos organams jį traktuoti kitaip negu eilinius piliečius.
Deja, taip nebuvo. Paleckis buvo įkalintas viduramžių barbarizmui būdingomis sąlygomis – tarp kita ko jis buvo beveik 500 dienų laikomas vienutėje, ištisus metus jam buvo leista tik vieną valandą būti lauke mažame plotelyje. Tik po šešių mėnesių jis galėjo susitikti su žmona, po dar dvejų mėnesių su kitais šeimos nariais.
Nemažiau gėdinga tai, kad kiti teisininkai, teisėjai ir advokatai tylėjo, nedrįso ar nematė reikalo viešai kritikuoti Paleckiui taikomas drakoniškas priemones, ar raginti sušvelninti kalinimo sąlygas. Advokatai nėra visada tokie drovūs.
Pernai birželį, kai korupcijos byloje buvo sulaikytas Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas V. Suktus, Lietuvos advokatūra pareiškė nepasitenkinimą, kad praktika asmenis sulaikyti dviem paroms tapo įprastu standartu ikiteisminiuose tyrimuose. Pasak advokatūros, ši „sulaikymo prezumpcija“ yra giliai ydinga, fizinį bei psichologinį poveikį turinti priemonė, kurią ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalo pagrįsti.
Jei neleistina Sutkų sulaikyti dvi dienas, tai kaip pateisinti 500 dienų vienutėje? Tylėjo ir Teisėjų taryba, nors manytum, kad jai turėtų itin rūpėti teismų darbas ir teisingumo užtikrinimas. Ir kiek žinau, viešai neprabilo nė viena žmogaus teises ginanti nevyriausybinė organizacija, nors tai lyg būtų jų paskirtis.
Šiomis aplinkybėmis teismo sprendimas nestebino – ir griežta bausmė Paleckiui, ir Bertausko atleidimas nuo bausmės. Verta atkreipti dėmesį į kai kuriuos teismo momentus. Teismo pranešime teigiama, kad „teismas pabrėžė, jog Valstybės saugumo departamentas (VSD) yra kompetentingas pateikti su savo tiesiogine veikla susijusią ir specialių žinių reikalaujančią analitinę informaciją, todėl teismas ja rėmėsi priimdamas nuosprendį.“ Pridurta, kad VSD informacija patvirtina kitos bylos duomenis, nors šie duomenys nenurodomi.
Nerimą kelia tai, kad teismas atvirai liaupsina į ne vieną skandalą, pavyzdžiui, dėl Eglės Kusaitės ar pažymų dėl „Dujotekanos“, patekusį VSD. Būta atvejų, kai teismas paskelbė, kad kai kurie VSD teiginiai neatitiko tikrovės, pavyzdžiui, vadinamojoje MG Baltic pažymoje. Abejonių dėl tyrimo kokybės turėjo skatinti ir tai, kad byloje daug nenustatytų asmenų. Bet teismas be jokių dvejonių teigė, kad VSD suteikta informacija teisinga ir išsami, tad ja remtasi.
Tokios nuostatos negalima pateisinti. Teismas turėtų lygiai atsargiai ir skeptiškai vertinti visą pateikiamą medžiagą – ir kaltintojų, ir kaltinamųjų. Jei neabejojama VSD išvadų neklaidingumu, kam išvis reikia teismo? Leiskime VSD paskelbti nuosprendį. Kaip reaguotume į Rusijos teismo tvirtinimą Navalno ar kurio nors kito asmens byloje, kad FSB kompetentingai pateikia informaciją, todėl teismas ja remiamasi?
Nemažiau dėmesio vertas teismo pripažinimas, kad Paleckio rinkta informacija nelaikoma Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, ir kad ši informacija nebuvo Rusijai perduota. Taigi, informacija nėra įslaptinta, tad nėra itin svarbi, ir išvis neperduota Rusijos slaptosioms tarnyboms. Už tai šešeri metai laisvės atėmimo!
Verta priminti, jog Paleckis nebuvo kaltinamas iš KAM pavogęs Lietuvos ir NATO gynybos planus, nustatęs ir perdavęs Lietuvos ar NATO šnipų tapatybes, įsilaužęs į VSD kompiuterius, perdavęs Lietuvos įmonių technologijos paslapčių. Jo pagrindinė užduotis buvo gerokai kuklesnė. Gavę Lietuvos Respublikos prokurorų, teisėjų, specialistų, tyrusių Sausio 13-osios bylą, sąrašus, Bertauskas ir Paleckis turėjo surinkti informaciją apie šių asmenų gyvenamąją vietą. Šitokiai medžiagai rinkti nereikia žvalgų, ją per kelias dienas galėtų išsiaiškinti išmanus paauglys, jau nekalbant apie RT (Russia Today) ar Sputnik reporterius.
Dar du momentai. Pirma, Bertausko vaidmuo. Teisme prokurorė V. Vidugirienė teigė, kad Bertauskas „savo kaltę pripažino viso proceso metu, o jo parodymai buvo nuoseklūs...“ Tai ne tiesa. Ką tik suimtas (spalio 24 d.), jis sakė, kad „kaltės nepripažįstu – aš nešnipinėjau. Rusijoje lankiausi verslo reikalais.“ Po savaitės kalėjimo kalbama kitaip: „pripažįstu padaręs nusikalstamą veiką.“
Lapkričio 19 d. ir gruodžio 19 d. apklausose jis tvirtino, jog nebuvo užverbuotas, nevykdė Rusijos žvalgybos organizacijų pavedimų ar užduočių. Gruodžio 16 d. jis teigia, „kaltę pripažįstu, gailiuosi.“ Prokurorė tai žinojo, ji įpareigota sakyti tiesą, sąmoningas tiesos nesakymas yra smerktinas elgesys. Bet gal ji savotiškai supranta žodžius „viso proceso metu“, nemano, kad pirmosios apklausos yra „proceso“ dalis.
Yra teorijų, aiškinančių, kodėl savo liudijimus keitė Bertauskas. 2018 m. rugpjūtį, taigi prieš kaltinimus šnipinėjimu, jam buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vaikų pornografijos. Labiausiai šį reikalą tyręs alfa.lt žurnalistas Dominykas Griežė rašo, kad yra pagrindo manyti, jog pareigūnai galėjo rasti apie 1 tūkst. pornografinių e. bylų, o D. Bertauskas pripažino tokią pornografiją rinkęs ketverius metus.
Šįmet kovo mėnesį byla nebuvo užbaigta, prokuratūra kategoriškai atsisakė ją komentuoti, o balandį buvo nutarta Bertauskui skirti tik piniginę baudą. Atrodo, kad byla buvo sąmoningai tempiama, siekiant daryti spaudimą Bertauskui, laiduoti, kad jis toliau bendradarbiautų su teisėsaugos organais, švelniai tariant, jis buvo šantažuojamas. Ir jei buvo daromas nuoseklus spaudimas, tai veikiausiai prokuratūra ir VSD nesurinko pakankamai duomenų nedviprasmiškai įrodyti Paleckio kaltę. Priimdama savo nutarimą, teisėja turėtų atsižvelgti į šias aplinkybes, bet ji to nedarė.
Neabejoju, kad Paleckis kreipsis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, įdomu, kaip jie vertins Lietuvos teisingumą.