Pristatydamas Muellerio tyrimo išvadas, generalinis prokuroras (faktiškai Teisingumo ministras) W. Barras sakė, jog Muelleris nepateikė nedviprasmiškos išvados dėl antro klausimo, būtent, ar Trumpas trukdė vykdyti teisingumą.
Pasak Barro, ataskaitoje nedaroma išvada, kad prezidentas įvykdė nusikaltimą, bet nėra ir išteisinamas. Savo ruožtu Barras nusprendė, kad Trumpas netrukdė vykdyti teisingumo.
Yra karštakošių, kurie dar viliasi, jog atsiras naujų Trumpo kaltę įrodančių duomenų. Demokratai toliau žada tirti galimus Trumpo ryšius su Rusija bei veiksmus, kuriais Trumpas gal pažeidė įstatymus, prieš tampant prezidentu. Bet Kongreso komitetai neturi tokių galių ir instrumentų, kurių turėjo Miulleris, tad tikimybė, kad jie rastų įtikimų įkalčių, yra arti nulio.
Dar svarbiau tai, kad daugeliui amerikiečių Miullerio ataskaita yra galutinis objektyvus žodis susimokymo su Rusija klausimu.
Demokratų vadovaujamų komitetų išvados bus laikomos šališkos ir nepatikimos. Retoriniai apsišaudymai tęsis, bet jų reikšmė mažės. Trumpui nebus keliama apkalta.
Tai supranta demokratų partijos vadovai, kaip Atstovų rūmų pirmininkė Nancy Pelosi, kuri ir anksčiau ragino demokratus stengtis spręsti tas problemas, kurios labiausiai jaudina piliečius.
Nestebino galutinė Miullerio išvada, kad nebuvo susimokymo su Rusija. Kodėl Rusijos agentai iš vis užmegztų ryšius su padrikusiu ir dezorganizuotu Trumpo rinkimo štabu ir aplinka, prie kurios prisiplakė įvairaus plauko aferistai, kai jie be veiklos derinimo ar net kontaktų galėjo pasiekti savo pagrindinį tikslą, būtent pakišti koją H. Clinton kandidatūrai?
Bendravimas ar susimokymas būtų buvęs kontraproduktyvus, o rusų agentai nėra tokie žiopliai, jog to nesuprastų. Ir atskiri teiginiai nebuvo įtikinami.
Esą Trumpo komandos nariai siekė susirištų su Wikileaks įkūrėju J. Assange’u ir iš jo sužinoti, kokią medžiagą apie Clinton surinko Rusijos agentai. Bet jei būta susimokymo ir koordinavimo su rusais, kam kreiptis į pašalinį žmogų?
Per Muellerio tyrimo eigą Trumpas nuolat ir atkakliai tvirtino, kad visi jam keliami kaltinimai ir priekaištai buvo netikros naujienos, vadinamosios fake news.
Jei nebuvo susimokymo, tai daugelis priekaištų buvo nepagrįsti, iš piršto laužti, taigi netikros naujienos.
Vienas aršiausių Trumpo kritikų, buvęs CŽV direktorius J. Brennanas, tapęs televizijos komentatoriumi, tvirtino, kad Trumpo elgesys buvo išdavikiškas, kad jis išdavė savo šalį, palaikė ir padėjo jos priešui, net teigė, jog JAV likimas kaba ant plauko.
Dabar jis aiškina, kad gal gavo blogos informacijos apie Trumpo ryšius su Rusija, įtarė, kad tų ryšių būta daugiau.
Brennanas tik vienas iš gal šimto politikų ir komentatorių, kurie ištisus metus nedviprasmiškai tvirtino, jog būta susimokymo su rusais.
Dabartinis Atstovo rūmų Žvalgybos komiteto pirmininkas A. Schiffas dieną iš dienos televizijos laidose tvirtino, kad Trumpo susimokymas buvo akivaizdus. Žiniasklaidos gynėjai aiškins, kad žmonės turi teisę į savo nuomonę, svarbu žmonėms žinoti, ką galvoja įtakingi žvalgybininkai ir politikai.
Jie turi teisę reikšti savo nuomonę, bet žiniasklaida, ypač diskusijų laidų vedėjai turi pareigą nepriimti jų pasisakymų kaip šventa tiesa, bet atkakliai klausti, kuo ir kokiais šaltiniais grindžiama jų nuomonė, ypač jei jie dažnai kviečiami į tas pačias laidas.
Nors reiškiama tik nuomonė, nuolatinis jos kartojimas suteikia jai tikrovės ir tiesos regimybę.
Padėtį aštrino tai, kad žiniasklaidos priemonės užėmė ryškias pozicijas už ar prieš Trumpą. Žinių kanalas „Fox News” nuolat gynė Trumpą, CNN ir MSNBC tik jį peikė.
Diskusijos laidose santykis tarp Trumpo gynėjų ir kritikų buvo trys ar keturi prieš vieną, priklausant nuo stoties. Kadaise vienas geriausių JAV laikraščių Washington Post net nemėgino būti objektyvus, vienašališkai kritikavo Trumpą, pasidavė kryžiaus karų mentalitetui.
Žiniasklaidos darbuotojai atsisakė savo pareigos rimtai apklausinėti savo pašnekovus, o reporteriai vis labiau pasikliovė ‘neįvardintais patikimais šaltiniais.’
Prieš dešimtmetį tik išimties atveju buvo viešinami pasisakymai žmogaus, kuris reikalavo, jog jo pavardė nebūtų minima. Principas buvo aiškus – jei žmogus neprisiima atsakomybės už savo teiginius, jie nebus spausdinami.
Dar blogiau, arba lygiai blogai, pradėta leisti korespondentams savo reportažuose reikšti savo nuomonę ar vertinimą. Ne tik pranešinėjmą, kas įvyko, bet įvykiai interpretuojami ir vertinami reporterio požiūriu. Kadaise tai buvo griežtai draudžiama.
Trumpas nėra angelas. Jis nuolat meluoja, jam tiesa nerūpi, jis suktas verslininkas, po prezidentavimo pabaigos veikiausiai jam bus keliama bylų už sukčiavimą, rinkimų kampanijos taisyklių pažeidimą, gal ir mokesčių nemokėjimą.
Gėda, kad jis buvo išrinktas. Bet nevalia jam priešintis, vartojant jo metodus.
Du faktoriai suvaidino ypatingą vaidmenį, skatinant žiniasklaidos nuopuolį. Po Trumpo pergalės žurnalistai buvo kritikuojami už tai, kad jie per daug dėmesio skyrė kandidatui, ypač jo išpuoliams prieš savo varžovus, nekritiškai kartojo jo pasisakymus, užuot nurodę, kad jo teiginiai nepagrįsti, klaidingi, iš piršto laužti, mažai ko bendro turintys su tikrove. Šis nuolatinis, nekritiškas dėmesys esą atvėrė jam kelia į Baltuosius rūmus.
Po rinkimų buvo stengiamasi atsitiesti. Reporteriai ir apžvalgininkai smulkmeniškai nagrinėja prezidento tvirtinimus, iš jo atvirai tyčiojasi. Tokių patyčių nebūta anksčiau, arba bent ne tokiame lygmenyje.
Nemažesnis iššūkis – tai visą parą tęsiantis, nesiliaujantis informacijos srautas. Tiesiog nėra pakankamai žinių, tad siekiant pripildyti programą, daug laiko skiriama nereikšmingoms žinutėms ir diskusijos laidoms, kurių dalyviai kartoja jau dešimt kartų išreikštas savo nuomones.
Nors dažnai buvo akivaizdu, jog Trumpas eilinį kartą nusišnekėjo arba pamelavo, pagrindinės žiniasklaidos priemonės jautė spaudimą apie tai pranešti, žinodamos, kad jų konkurentai tai darys, kad naujausi Trumpo pasisakymai žaibiškai sklinda per socialinius tinklus, ir kad jei jos tylės, jos veikiausiai neteks žiūrovų ar skaitytojų.
Pagrindinės žiniasklaidos priemonės, varžydamosi dėl pirmumo, dažnai suklupdavo, skelbdavo netikslias, ar tendencingai pristatomas žinias.
Padėtį aštrina tai, kad žiniasklaidos priemonės jaučia finansinį spaudimą, tad mažina reporterių skaičių, labiau pasikliauja ‘apžvalgininkais.’
Greitų pokyčių nebus, kaip ir nebus skubama prisiimti atsakomybę už padarytas klaidas. Bet pokyčių bus, nes turi būti, jei rimtoji žiniasklaida nori išsaugoti savo patikimumą.