Kęstutis Girnius. Izraelio kariavimo būdas: teorija ir tikrovė

Bene įtakingiausias užsienio politiką nagrinėjantis žurnalas „Foreign Affairs“ išspausdino filosofo ir Izraelio gynybos pajėgų elgesio kodekso autoriaus Asos Kasherio straipsnį „Izrealio karo įstatymai“, kuriame išdėstoma, kokiais principais ir normomis Izraelis vadovaujasi kariaudamas. A. Kasheris iš esmės pateisina Izraelio gynybos pajėgų (IGP) veiksmus, teigdamas, kad esą IGP imasi daugybės priemonių, kad sumažintų šalutinę žalą.

Pirmasis principas nurodo, kad bet kokie veiksmai turi būti suderinami su visuotine pareiga gerbti ir saugoti žmogaus orumą. Savigynos principas turi dvi dalis: teisę į savigyną, jei valstybė ar jos gyventojai patiria ginkluotą užpuolimą; pareigą ginti gyventojus ne tik nuo dabartinio užpuolimo, bet ir nuo nuolatinių grėsmių, kurias kelia „Hamas“ ir Palestinos islamo džihadas. Tad Izraelis turi ne tik atkurti saugų pasienį su Gazos Ruožu, bet ir pašalinti bet kokių būsimų išpuolių galimybę.

Siekdamos kuo labiau sumažinti šalutinę žalą, IGP pasikliauja diferencijavimo principu, kuris nurodo, kad galima tiesiogiai pulti tik priešo kovotojus, o ne civilius gyventojus, bei proporcingumo principu, teigiančiu, kad karinis veiksmas gali būti pateisinamas, tik jei įgyto karinio pranašumo vertė yra didesnė už tikėtinos šalutinės žalos kainą. Pasak A. Kasherio, Izraelis turi stengtis kiek įmanoma nustatyti aiškią šalutinės žalos ribą. Kaip ją nustatyti? Reikia atsižvelgti į mastą ir betarpiškumą grėsmės, kurią siekiama neutralizuoti, galimų aukų skaičių, jei ši grėsmė būtų įgyvendinta, tikėtiną grėsmės neutralizavimo šalutinę žalą. A. Kasheris tvirtina, kad siekdamos sumažinti šalutinę žalą, net jei tokia žala yra leistina pagal proporcingumo principą, IGP nutraukia didelę dalį puolamųjų skrydžių, nusprendusi, kad gali sukelti mažiau šalutinės žalos, jei misiją vykdytų kitomis priemonėmis, kitu laiku. Nors A. Kasheris nelinkęs kritiškai vertinti Izraelio veiksmų, jis pažymi, kad, nors priešas gali naudoti degalus ir elektrą tiek civiliniais, tiek kariniais tikslais, neteisinga nutraukti maisto ir vandens teikimą, nes tai nedera su nusistovėjusiais etikos principais.

Tokia yra teorija, bet praktika yra radikaliai kita. Per dieną įvykdomi gal keturi šimtai antpuolių. Apskaičiuota, kad nuo karo pradžios visame Gazos Ruože buvo apgadinta arba sugriauta nuo 38 200 iki 44 500 pastatų. Beveik pusė Gazos gyventojų paliko savo namus. Kalbos apie antpuolių atidėjimą atsiduoda melu ir veidmainyste, ypač po Džabalijos stovyklos puolimo praeitą antradienį. Palydovinės nuotraukos rodo, kad maždaug 2500 kvadratinių metrų plote buvo sugriauti visi pastatai, o šalia esantys pastatai smarkiai apgadinti. Trečiadienio smūgis sukėlė maždaug tokio pat masto destrukciją. Jungtinių tautų vaikų fondas UNICEF teigė, kad „Gaza tapo vaikų kapinėmis“. Pasaulinė labdaros organizacija „Gelbėkit vaikus“ pranešė, kad vos per tris karo savaites Gazoje žuvusių vaikų skaičius viršijo bendrą žuvusių vaikų skaičių visose pasaulio konfliktų zonose per visus metus nuo 2019 m. Nenuoširdūs IGP nurodinėjimai Gazos gyventojams dėl savo saugumo persikelti iš šiaurinės Ruožo dalies į pietinę, kai pietinė dalis intensyviai bombarduojama. Pasityčiojimu reikia laikyti įsakymą evakuoti šiaurės Gazos ligonines, kai nėra transporto priemonių ar saugios vietos, kur būtų galima toliau gydyti ligonius. Nutarimas nutraukti interneto ir mobiliųjų telefonų ryšius buvo toks piktavališkas, kad besąlygiškai Izraelį palaikančios JAV paprašė juos atstatyti ir viešai pranešė tai padariusios.

Realesnį ir tikslesnį IGP kovojimo būdo supratimą galima susidaryti iš straipsnio „Nužudymas ir prevencinis žudymas“ (angl. Assassination and Preventive Killing), kurį A. Kasheris parašė kartu su generolu majoru ir karinės žvalgybos viršininku Amosu Yadlinu, ir iš vėlesnės jų polemikos su Michaelu Walzeriu ir Avishai Margalitu 2009 m. A. Kasheris ir A. Yadlinas klausia, koks prioritetas turėtų būti teikiamas pareigai sumažinti savo kareivių nuostolius, kai jie dalyvauja kovoje su teroru? Įprastasis atsakymas teigia, kad pareiga mažinti kareivių nuostolius yra paskutinė prioritetų sąraše, civilių apsaugai skiriama pirmenybė. Jie griežtai atmeta tokį supratimą kaip amoralų. Kareivis yra uniformuotas pilietis. Izraelyje dažnai jis yra šauktinis arba atlieka tarnybą rezerve. Valstybė turėtų turėti įtikinamą priežastį statyti savo karių gyvybę į pavojų. Tai, kad teroro vykdytojai vaizduojami kaip nekombatantai, gyvena bei veikia šalia asmenų, nedalyvaujančių teroro veiksmuose, nėra priežastis kelti pavojų su jais kovojantiems kareiviams. Teroristai atsakingi už susidūrimus, tad atsakingi ir už pasekmes. Kai valstybė veiksmingai nekontroliuoja aplinkos, kurioje vyksta kovos, ji neturi prisiimti atsakomybės už tai, kad teroro aktuose dalyvaujantys asmenys veikia šalia asmenų, kurie juose nedalyvauja. Kitaip tariant, Gazoje, Libane ir kitose teritorijose, kurių nekontroliuoja Izraelis, atsakomybė už civilių ir kitas aukas tenka tik įvairių palestiniečių grupuočių kovotojams.

Pasak M. Walzerio ir A. Margalito, tai prilygsta teiginiui, kad „mūsų“ karių saugumas yra svarbesnis už „jų“ civilių gyventojų saugumą. Teiginys pažeidžia difirencijavimo principą, kuris nubrėžia aiškią ribą tarp kombatantų ir nekombatantų, ir tuo smarkiai riboja priimtinų karo veiksmų pobūdį ir mastą. Tai vienintelė moraliniu požiūriu svarbi skirtis, dėl kurios gali sutarti visi karo dalyviai. Teroristai siekia ištrinti šį skirtumą, kad civiliai gyventojai taptų teisėtais taikiniais. Kovojant su terorizmu, nevalia jų imituoti.

A. Kasheris ir A. Yadlinas lyg ir palaiko idėją, jog tik ta pusė, kuri kovoja už teisingą reikalą (mūsų pusė ir visada Izraelio), turi teisę kovoti, o kitos pusės kariai neturi jokių teisių. Kadangi mūsų kariai ir civiliai gyventojai yra vienodai nekalti, negalime reikalauti, kad mūsų kariai rizikuotų siekdami apsaugoti priešo civilius gyventojus.

M. Walzeris ir A. Margalitas nurodo, kad, net jei „Hamas“ ir „Hezbollah“ kovotojai civilius padaro pagrindiniais savo atakų taikiniais arba sąmoningai naudoja juos kaip gyvuosius skydus, tai neleidžia priešams atsisakyti pareigos vengti nužudyti ir sužeisti civilius arba siekio sumažinti aukų skaičių. Ką Izraelis laiko priimtina „šalutine žala“, kai jo civiliai gali nukentėti nuo karo veiksmų, turėtų galioti ir priešo civiliams. Jei karinė operacija padarytų pernelyg didelę žalą Izraelio civiliams gyventojams ir dėl to jos atsisakoma, tai reikia lygiai taip pat vengti veiksmų, kurie sukeltų panašią žalą nesaviems civiliams gyventojams.

Kariuomenė, kuri pasiryžusi imtis pozityvių priemonių civilių aukų skaičiui sumažinti, negali tenkintis įspėjamaisiais skambinimais, net jei jų būtų daug. Kai Afganistano ar Gazos Ruožo priešo kovotojai paleidžia ugnį nuo pastato stogo, kareiviai neturėtų atsitraukti ir kviesti artilerijos ar oro antskrydžių, kurie gali sunaikinti daugumą arba visus pastate bei šalia esančius žmones; jie turėtų pabandyti priartėti prie pastato, kad sužinotų, kas yra viduje, arba apšaudyti kovotojus ant stogo.

Reikia pabrėžti, kad M. Walzeris ir A. Margalitas neteigia, jog šalis turėtų elgtis su nepiliečiais taip pat, kaip su savo piliečiais. JAV turėtų savo piliečiams užtikrinti sveikatos apsaugą, švietimą, nedarbo draudimą, policijos apsaugą ir daugelį kitų dalykų, viso to neprivalo suteikti ne piliečiams. Taip pat laukiama, kad kariai įspėtų savo civilius piliečius, kad jie gali patekti į minų lauką, net jei tai darydami rizikuotų būti apšaudomi. Jie neprivalo to daryti priešo civiliams. Šalis turi apsaugoti savo civilius nuo bet kokio bet kurio priešo užpuolimo. Ji turi pareigą apsaugoti priešo civilius, tik kai ji pati vykdo puolimą. Nėra pareigos gelbėti priešo civilius, bet yra pareiga jų nežudyti, o tai yra kas kita. Kai valstybė sukelia pavojų nekaltiems žmonėms kitoje šalyje, ji turi imtis konkrečių priemonių šiai rizikai sumažinti – o veiksmai, kurių ji turi imtis, nepriklauso nuo nekaltų žmonių tautybės. Reikia kovoti kitos pusės civilių aplinkoje, lyg jų civiliai būtų tavo tautiečiai.