Kęstutis Girnius. Izraelis – chuliganiška valstybė

Izraelis tęsia savo antpuolius – Gazos Ruože kasdien nužudo apie 50–70 žmonių, absoliuti dauguma jų civiliai. Praeitą trečiadienį Gazos Ruožo Sveikatos apsaugos ministerija pranešė, kad jau žuvo mažiausiai 41 689 žmonės, 96 625 sužeisti. Daugiau negu dešimt tūkstančių lavonų dar guli neiškasti po griuvėsiais. Beveik visi Ruožo gyventojai – apie 2,2 mln. – buvo priversti palikti savo namus ir kenčia nuo maisto ir švaraus vandens stygiaus. Sunaikinta didžioji dalis teritorijos gyvenamosios ir sveikatos priežiūros infrastruktūros. Vakarų Krante Izraelio pajėgos ir naujakuriai nužudė daugiau negu 600 palestiniečių, buldozeriais su žeme sulygino ištisus kvartalus. Apie dešimt tūkstančių palestiniečių, daugelis nenuteistų, laikomi Izraelio kalėjimuose, kur jie nuolat žeminami ir dažnai kankinami.

Naujausias Izraelio taikinys yra Libanas ir „Hezbollah“. Izraelis teigia, kad jo tikslas – sunaikinti „Hezbollah“ gebėjimą pulti Izraelio gyvenvietes šalies šiaurėje, taip sudarant sąlygas evakuotiems izraeliečiams grįžti į savo namus. Siekdama parodyti solidarumą Gazos gyventojams ir paspausti Izraelį, kad šis sutiktų sudaryti paliaubas su „Hamas“, „Hezbollah“ pradėjo apšaudyti Izraelio karinius taikinius, vengdama civilių aukų ir eskalacijos Libano ir Izraelio pasienyje. Viltis nepasiteisino, Izraelis dažnai smogė pietų Libanui, įvykdydamas 80 proc. išpuolių palei sieną, nužudydamas kelis šimtus žmonių ir priversdamas šimtą tūkstančių palikti savo namus.

Žibalo į ugnį užpylė Iranas, raketomis puldamas Izraelį. Kaip buvo galima numatyti, beveik visos raketos buvo numuštos, žalos ir aukų beveik nebūta, tačiau Izraelis pažadėjo „griežtas pasekmes“ Iranui. Jų dar laukiama. Dauguma Vakarų šalių išreiškė pasipiktinimą ir pažadėjo paramą žydų valstybei. Izraelis pradėjo masinę oro kampaniją, kuri neaplenkė ir sostinės Beiruto.

Žuvo daugiau kaip 1300 žmonių, 6000 sužeista, daugiau kaip 1,2 mln. žmonių buvo priversti palikti namus, daugelis jų miega Beiruto gatvėse arba pabėgo į Siriją. Šis žiaurus puolimas melu paverčia Benjamino Netanayahu teiginį, kad „mes kariaujame ne su jumis, libaniečiais, mes kariaujame su Hezbollah“. Izraelio pajėgos pradėjo sausumos invaziją į Libaną – šalį, kurią Izraelis dažnai niokoja ir kurios dalį okupavo 1982–2000 m.

Iranas pirmasis smogė Izraeliui, tačiau izraeliečiai negailėjo pastangų, kad išprovokuotų puolimą. Liepos pabaigoje jie nužudė „Hamas“ vadovą Ismailą Haniyeh, kuris buvo atvykęs į Teheraną dalyvauti naujojo Irano prezidento inauguracijos ceremonijoje. Iranas būtų buvęs visiškai pažemintas, jei nebūtų pažadėjęs ilgainiui imtis atsakomųjų veiksmų. Hassano Nasrallah nužudymas irgi negalėjo likti be atsako, ką puikiai suprato izraeliečiai. Organizacijų, su kuriomis deramasi, vadovų žudymas yra aiškus ženklas, kad užuot sąžiningai derėjusis ir tikėjusis susitarimo, siekiama sabotuoti derybas, užtikrinti jų nesėkmę.

Rugsėjo viduryje Izraelis sukėlė tūkstančių pranešimų gaviklių ir radijo imtuvų sprogimus, per kuriuos žuvo mažiausiai 37 žmonės, įskaitant keletą vaikų, beveik 3000 buvo sužeisti. Išpuolis pademonstravo didelį išradingumą, puikiai išvystytus šnipinėjimo ir technologijos įgūdžius. Tačiau, pasak vieno žymiausių karo dorovės eksperto Michaelo Walzerio, ši operacija veikiausiai buvo karo nusikaltimas – teroristiniai išpuoliai valstybės, kuri nuosekliai smerkė teroristinius išpuolius prieš savo piliečius. Jei prietaisus būtų naudoję „Hezbollah“ kovotojai nuolatiniuose Izraelio ir „Hezbollah“ mūšiuose, jų sunaikinimas galėtų būti pateisinamas. Tačiau išpuoliai buvo įvykdyti, kai kovotojai nebuvo mobilizuoti ir nedalyvavo kariniuose veiksmuose, bet buvo namuose su šeimomis, sėdėjo kavinėse, apsipirkinėjo turguose, taigi, kai jie buvo tarp civilių gyventojų.

Rugsėjo 25d. Jungtinės Valstijos, Prancūzija ir kelios sąjungininkės paragino nedelsiant įvesti dvidešimt vienos dienos paliaubas Izraelio ir Libano pasienyje, siekiant sudaryti sąlygas abiem šalims derėtis dėl galimo diplomatinio konflikto sprendimo. Nors Izraelis dalyvavo pasitarimuose ir lyg pritarė paliauboms, B. Netanyahu atmetė pasiūlymą teigdamas, kad Izraelis kovos iki kol pasieks visus savo tikslus.

Kaip įprasta, JAV vėl susitaikė su Izraelio provokaciniu elgesiu, nors jos ir jų sąjungininkės buvo viešai pažemintos, kai Izraelis niekinamai atmetė jų pasiūlymą. Izraelio reakcija buvo spjūvis tarptautinei bendruomenei, akivaizdus pasityčiojimas iš jos pastangų reguliuoti konfliktą. Toks elgesys menkina tarptautinių organizacijų prestižą, akivaizdžiai parodo jų bejėgiškumą, skatina kitas chuliganiškas valstybes panašiai savivaliauti. Jei Izraelis gali kariauti nepaisydamas tarptautinių normų, nužudyti daugiau nei 30 tūkst. civilių gyventojų per mažiau nei metus, tai kodėl bet kuri kita šalis neturėtų elgtis panašiai, jei yra įsitikinusi, kad jai tai pavyks daryti? Jei kada nors egzistavo normomis grindžiama tarptautinė tvarka, tai Izraelis energingai ją griauna, talkininkaujant Jungtinėms Valstijoms, kurios save laikė šios tvarkos sergėtojomis. Vašingtonas teikia Izraeliui tokius ginklus, kaip dviejų tūkstančių svarų bombos, kurios žudo arba sužeidžia žmones, esančius už daugiau negu 350 metrų nuo sprogimo centro, tad prisideda prie karo nusikaltimų.

JAV abejingumas ginklų Izraeliui tiekimui sunkiai suprantamas. Pernai metų pradžioje prezidento patarėjas nacionalinio saugumo reikalais Jake’as Sullivanas sakė, kad Iranas pasirinko „eiti keliu, kuriame jo ginklai naudojami civiliams gyventojams Ukrainoje žudyti ir bandymams nugramzdinti jos miestus į šaltį ir tamsą. Dėl šių veiksmų gali atsidurti tokioje padėtyje, kurioje jis gali prisidėti prie plačiai paplitusių karo nusikaltimų.“

Nenuoseklumas akivaizdus, ką turi suprasti J. Sullivanas ir jo komanda. Ir jei kokiu nors stebuklingu būdu jis gali užmerkti akis ir nematyti tikrovės, tai vadinamųjų Globaliųjų pietų šalys nebus tokios aklos ir abejingos Vakarų veidmainystei ir abejingumui.

Bendras nuotaikas atskleidė rugsėjo 18 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos pritarimas neįpareigojančiai rezoliucijai, kurioje reikalaujama, kad Izraelis per metus nutrauktų „neteisėtą buvimą“ Gazos Ruože ir okupuotame Vakarų Krante, išvestų visas Izraelio pajėgas ir iš okupuotų palestiniečių teritorijų, evakuotų naujakurius. 124 šalys palaikė rezoliuciją, 14 balsavo prieš, o 43 susilaikė. Kintančias nuostatas rodė ir Lietuvos nutarimas susilaikyti, o ne sekti JAV pavyzdžiu ir balsuoti prieš.

Nereikia sureikšminti šitokių rezoliucijų, jos neįpareigoja už jas balsuojančių šalių imtis konkrečių veiksmų, dažnai jų nepaisoma. Bet Vakarų šalių polinkis teisinti Izraelio karo nusikaltimus, traktuoti savo draugus skirtingai negu oponentus mažina Vakarų „minkštąją galią“ ir stiprina didėjantį cinizmą tarptautinių normų ir institucijų atžvilgiu.

Vakarų nenoras įvardyti Izraelio piktavališko elgesio leidžia autokratinėms valstybėms atremti savo agresyvių veiksmų kritiką ir pateikti juos kaip priimtinus.