Ukraina yra Rusijos taikinys, bet ne vienintelis. Putinui nemažiau svarbu pakeisti dabartinę Europos saugumo architektūrą ir užtikrinti, kad Rusija dalyvautų priimant svarbius tarptautinės politikos sprendimus.
Senąją tvarką reikia keisti, bet kaip ir kokiomis aplinkybėmis? JAV yra įtakingų politikų ir nuomonės formuotojų, kurie įsitikinę, kad reikia laikytis dabartinės tvarkos, kad nevalia su Rusija pradėti plataus masto derybų, nes jos suteiktų Putinui tarptautinę platformą, kurios ji nenusipelnė. Veikiau reikia jį izoliuoti, paversti tarptautiniu pariju. To greit nebus. Per pastarąjį mėnesį Putinas tapo bene įtakingiausiu pasaulio politiku, su kuriuo tartis į Maskvą keliavo didžiųjų Europos valstybių vadovai, jau nekalbant apie dažnus skambučius jam ir kitus aukšto lygio vakariečių susitikimus su Rusijos pareigūnais. Šis dėmesys turi glostyti Putino perdėtą savimylą bei stiprinti įsitikinimą, kad jis pagaliau privertė pasaulį pripažinti ypatingą Rusijos reikšmę.
Esama įvairiausių pasiūlymų, kaip stengtis rasti bendrą kalbą, gal bendrą sprendimą su Rusijos autokratu. Kairiųjų pažiūrų savaitraščio „The Nation“ leidėja ir „Washington Post“ apžvalgininkė Katrina vanden Heuvel rašo, kad jau baigėsi JAV vienvaldystė. Kinija tapo pasauline ekonomine galia, Rusija vėl pretenduoja į pasaulio didžiąsias galybes, jų prezidentai neseniai bendrai pareiškė, kad siekia „naujos eros“ ir daugiau neprisijungs prie Amerikos vadovaujamos tvarkos.
JAV užsienio reikalų ministras A. Blinkenas teigia, kad dabartinė krizė stato į pavojų taisyklėmis pagrįstą pasaulio tvarką, nors, kaip pažymi K. vanden Heuvel, pats Vašingtonas jos nepaisė, pasirinkdamas pulti Iraką, o Monroe doktrina, sankcijos Iranui ir Venesuelai, Kubos embargas rodo, kad įtakos sferos ir mėginimai diktuoti kitų šalių politiką nėra svetimos JAV.
Putinas siekia, kad Ukraina netaptų NATO nare, JAV ir NATO sąjungininkai ne kartą pabrėžė, kad jie nepasiryžę karinėmis priemonėmis ginti Ukrainą. Tad vanden Heuvel ragina pasirašyti susitarimą, kuris garantuotų Ukrainos suverenitetą ir nepriklausomybę mainais už jos neutralumą. Daugelis šį siūlymą laikys pragaištingu žingsniu, nes pagrindinis Ukrainos suvereniteto apribojimo faktorius būtų Rusijos spaudimas, o ne laisvas pasirinkimas.
Esama ir kitų abejonių. Jei Ukraina bus priversta atsisakyti suverenios teisės rinktis savo sąjungininkus, kokių dar naujų nuolaidų ji bus raginama priimti ateityje? Atsisakyti narystės Europos sąjungoje? Ukraina neužmiršta 1994 m. pasirašyto Budapešto memorandumo, kuris įpareigojo ją pašalinti iš savo teritorijos visus branduolinius ginklus.
Savo ruožtu, Rusija, JAV ir Jungtinė Karalystė pasižadėjo ginti Ukrainos suverenitetą bei esamas sienas ir nepriklausomybę, nenaudoti ginklų prieš Ukrainos teritorinį vientisumą, atsisakyti ekonominės prievartos. Dar yra pavojus, kad nutarimas tapti neutralia šalimi sukeltų pilietinį karą. Tai turi būti Ukrainos žmonių ir valdžios sprendimas. Galime pridurti, kad tai nebūtų Ukrainos finliandizacija, bet veikiau įsipareigojimas amžinam neutralumui užsienio reikaluose, panašus į tą, kurį 1955 m. Austrija prisiekė kaip sąlygą, kad SSSR išvestų savo kariuomenę iš jos teritorijos. Austrija net dabar nėra NATO narė.
Ne tik kairieji mano, kad reikia ieškoti būdų išbristi iš dabartinės aklavietės. Stanfordo universiteto profesorius ir buvęs JAV ambasadorius Rusijoje nuo 2012 iki 2014 Michael McFaul nėra joks Putinversteher.
Maskvoje jis dažnai susitikinėjo su opozicijos atstovais, komentavo įvykius per Tviterį, tiek supykdė Putiną ir jo aplinką, kad net dabar jam draudžiama įvažiuoti į Rusiją. Praeitą savaitę paskelbtame straipsnyje „Kaip susitarti su Putinu.
Tik visapusiškas paktas gali užtikrinti taiką“, jis rašė: jei Putinas sutiktų derėtis, Bidenas ir jo komanda neturėtų pasiūlyti tik minimalių nuolaidų gynybos klausimuose, bet kartu su sąjungininkais ir partneriais turėtų siekti visapusiško bei didingo sandėrio dėl Europos saugumo stiprinimo, kuris atnaujintų ir modernizuotų 1975 m. Helsinkio susitarimus, reikia siekti „Helsinki 2.0“.
Visos pasirašiusios šalys turėtų įsipareigoti siekti didesnio skaidrumo, suteikti kitiems signatarams teisę stebėti kariuomenės dislokavimą ir karines pratybas, vykdyti staigias inspekcijas, leisti rusams lankytis JAV priešraketinės gynybos vietose Lenkijoje ir Rumunijoje, o NATO stebėtojams Rusijos raketas „Iskander“ Kaliningrade. Šalys turėtų atitraukti savo karinius dalinius ir raketas iš pasienio ruožų, pradedant su prie Ukrainos sutelktoms milžiniškoms Rusijos pajėgoms, įsipareigoti nedislokuoti antžeminių vidutinio ir trumpojo nuotolio raketų tose vietose, kur jos galėtų pasiekti kitas susitarimo šalis.
Nebūtų leista dislokuoti raketas ne tik Ukrainoje, bet ir Rusijos regionuose, iš kurių trumpojo nuotolio raketos galėtų smogti į Kijevą, Rygą, Taliną, Vilnių ar Varšuvą. Siūloma riboti priešraketinės gynybos sistemas Europoje bei mažinti raketų skaičių, riboti ar drausti taktinių branduolinių ginklų išdėstymą Europoje. Esama dar daug konkrečių pasiūlymų.
McFaul nuomone, itin svarbu, kad visi susitarimo dalyviai pritartų principui, kad galima karius dislokuoti kitos šalies teritorijoje tik tuo atveju, jei sutinka priimančioji šalis. Be abejo, būtų ginčijamasi kas yra teisėtas Krymo, Pietų Osetijos ir Abchazijos šeimininkas.
Helsinkis 2.0 turi išdėstyti naujas nuostatas dėl asmens saugumo, žmogaus teisių, pasižadėti nežudyti kitų Europos piliečių savo valstybėse ar už jų ribų, įsipareigoti gerinti elgesį su pabėgėliais. McFaul pripažįsta, kad kritikai jo iniciatyvą laikys pataikavimu.
Bet alternatyva blogesnė. Be naujo saugumo susitarimo, Putinas toliau didins įtampas, skatins susiskaldymą bei konfliktus tarp Europos ir Šiaurės Amerikos šalių ir jų viduje. Negali būti vienašališkų nuolaidų, kiekviena sutarties dalis turi būti pagrįsta abipusiais interesais.
Derybos gali būti sėkmingos, net jei nepavyks pasiekti platesnio susitarimo. Juk Putinas gal neįsiverš į Ukrainą, kol turi vilčių, kad ką nors gali laimėti iš susitarimo.
Nežinau, kaip Lietuva reaguotų, jei JAV ir galingesnės Europos šalys susidomėtų šiais siūlymais. Spėčiau, kad neigiamai, bet ne vien dėl to, kad nepasitiki Rusija ir mano, kad reikia ją ignoruoti, o ne su ja derėtis, ir kad sukti rusai gebės apgauti naivius vakariečius. Suveiktų įgimtas įtarumas, polinkis skeptiškai vertinti naujoves, baimė, kad NATO batalionas būtų išvestas iš Lietuvos.
Gal Lietuva nuogąstauja, kad ji nebus pakviesta prie derybų stalo. Neaiškią užuominą apie tą galimybę padarė G. Landsbergis. Gal jis paskaitė buvusio atsakingo JAV diplomato Thomas Graham, dalyvavusio derybose dėl kiekvieno tarptautinio ginklų kontrolės ir neplatinimo susitarimo 1970–1997 m. straipsnį.
Grahamo nuomonė gerokai skiriasi nuo McFaulo. Nors Vašingtonas turi nuosekliai konsultuotis su savo Europos sąjungininkais ir partneriais, Vašingtonas negali rimtai manyti, kad nevalia su Rusija diskutuoti apie Europą ar Ukrainą be europiečių ir ukrainiečių salėje. Dideli daugiašaliai formatai leidžia keistis nuomonėmis, bet netinka deryboms rimtais saugumo klausimais.
Toks formatas tik įgalina labiausiai užsispyrusias šalis sulėtinti, jei ne užkirsti kelią pažangai. Nežinau, ar jis turėjo omenyje Baltijos šalis ir Lenkiją.
Akivaizdu, kad Ukraina bent dešimtmečius netaps NATO nare, tad Graham mano, jog Vakarai ir Rusija turėtų susitarti dėl 20 ar 25 metų moratoriumo NATO plėtrai. Tai leistų Rusijai skelbti, kad ji blokavo NATO veržimąsi į rytus, o Vakarai galėtų patikimai teigti, jog neatsisakė atvirų durų politikos. Nežinia, ar bent vienas iš šių trijų pasiūlymų taps rimtų derybų pagrindu.