Kęstutis Girnius. Juozaitis – nuosaikios tautininkų partijos vedlys?

Lietuva neturi rimtos, perspektyvios dešiniųjų partijos. Ankstesnės tautininkiško atspalvio partijos gebėdavo surinkti vos vieną procentą balsų.

Konservatoriai yra vidurio dešinės partija, kuri vis labiau juda į centrą, atėjus deideologizuotai (sakyčiau, net beidėjei) G. Landsbergio kartai. Politika, kaip ir gamta, nemėgsta vakuumo, anksčiau ar vėliau atsiras politinė jėga, kuri mėgins užimti šią nišą.

Šiuo atžvilgiu itin įdomi Arvydo Juozaičio kandidatūra į prezidentus bei jo organizuojamas visuomeninis sambūris „Lietuva yra čia“. Juozaitis nebus išrinktas prezidentu, nepateks į antrąjį turą. Bet nereikia jo nurašyti. Yra rimta tikimybė, kad jis mėgins sutelkti dešiniuosius rinkėjus, sukurti organizaciją, kuri dalyvaus kitų metų Seimo rinkimuose ir, ko gero, įveiks penkių procentų barjerą.

Yra dar vilčių, kad jis bus nuosaikus tautininkas. Jo sambūrio pavadinimas
yra patrauklus, raminantis, pagrindinis dėmesys skiriamas Lietuvai ir jos gyventojams, pastangoms patraukti ir sugrąžinti išeivius, sustabdyti migraciją, užuot demonizavus imigrantus.

Rinkimų programoje pažymima, kad „būtinas bendras veikimas suvaldant nelegalią imigraciją, o ne ją skatinant“. Tad kalbama apie nelegalios migracijos suvaldymą, taigi, legali migracija toliau bus leistina, nebus visiškai atsiribojama nuo pasaulio Lietuvos skaistybės vardan.

Dešinės partijos, bent kaip aš jas suprantu, yra gana konservatyvios, gina „tradicines“, dažnai krikščioniškas vertybes, daug reikšmės skiria tautinės kultūros ir tautinės valstybės puoselėjimui, įtariai žiūri į kai kurios globalizacijos aspektus, Europos Sąjungą (ES) įsivaizduoja kaip tėvynių Europą, o ne federalizuotą vienetą.

2017 m. paskelbtame vadinamajame Paryžiaus pareiškime „Europa, kuria galime tikėti“, kurį pasirašė tokie iškilūs mąstytojai, kaip R. Scruton, R. Spaemann, R. Manent. R. Brague, išdėstytos nuostatos, kurios neturėtų būti svetimos nuosaikiai dešinės partijai.

Nežinau, kiek Juozaitis ir jo komanda su jomis susipažinę. Ne mažiau svarbu už tai, ką dešinieji palaiko, yra tai, kam jie priešinasi ir kaip. Už iškilių minčių apie tradicines vertybes gali slėptis nepakantumas, net neapykanta

Juozaičio programoje pirmenybė skiriama Lietuvai ir lietuviams. Čia nieko blogo. Palankumas savo valstybei ir tautai, kaip ir šeimai bei draugams, yra natūrali ir doroviškai priimtina nuostata, jei tuo pačiu metu gerbiamos visų teisės, atsižvelgiama į jų interesus, gerbiamas jų pasirinkimas.

Net pačios „europietiškausios“ valstybės skiria pirmenybę savo šalies interesams.

Vokietija vykdo savanaudišką ūkio politiką, nors dažnai jai nurodoma, kad ji kenkia kitoms, ypač pietų ES šalių, ūkiui.

Ji neketina atsisakyti dujotiekio „Nord Stream 2“ tiesimo. Prancūzija iki paskutiniųjų gins savo ūkininkams itin naudingą ES žemės ūkio politiką, ir t. t. Mintis, kad pirmiausia reikia rūpintis savo šalies gerove buvo priimtina, iki kol JAV prezidentas Trumpas savo agresyvia ir neskoninga „Amerika – visų pirma“ retorika ir politika pavertė ją atgrasiu nacionalistiniu šūkiu.

Juozaitis įvardija keturis „Lietuvos tvirtovės bokštus“. Tai – lietuvių kalba, šeima, švietimas ir teisingumas.

Pasak jo programinių nuostatų, „prezidento misija yra puoselėti ir ginti šalies bei tautos tapatybę, istorinę atmintį ir savimonę, kovoti dėl palankių sąlygų tautos kūrybinių galių saviraiškai. Šiais globalizmo laikais tai tampa svarbiausiu ir drauge sunkiausiai įgyvendinamu nacionalinio saugumo uždaviniu“.

Prezidentas turi skirti pagrindinį savo dėmesį vidaus politikai, nacionalinės kultūros išsaugojimui ir skatinimui, nes užsienio politika „tėra pagrindinės misijos vidaus politikoje pratęsimas“.

Švietimas, taigi jaunosios kartos auklėjimas, laikomas tokiu svarbiu, kad švietimo ir mokslo ministras turi būti skiriamas ne partinių derybų būdu, bet tik Prezidento iniciatyva, o mokytojų vidutinis atlyginimas už pilną krūvį turėtų viršyti vidutinį atlyginimą šalyje 50 proc. Jis nepritaria dvigubai pilietybei, siūlo Lietuvio pasą.

Rūpintis savo šalies gerove buvo priimtina, iki kol JAV prezidentas Trumpas savo agresyvia ir neskoninga „Amerika – visų pirma“ retorika ir politika pavertė ją atgrasiu nacionalistiniu šūkiu.

Kęstutis Girnius

Įdomiausias užsienio politikos momentas – ypatinga reikšmė, kuri skiriama kuo artimesniems santykiams su Latvija, skatinant realią „baltiškąją“ vienybę.

Šiuo atžvilgiu Estija, kaip nebaltų šalis, lieka už borto. Pabrėžiama ryšių su Višegrado šalimis svarba, nors požiūris į Lenkiją dviprasmiškas, ir įžiūrima galimybė, kad Varšuva mėgintų primesti „vasalinius“ santykius. Jis laiko JAV Lietuvos saugumo garantu, kategoriškai priešinasi gilesniam ES integravimui.

Čia ne vieta nuodugniau nagrinėti Juozaičio mintis. Kai kurios utopiškos, nerealistiškos, populistiškos.

Jis siūlo diegti vietinių pinigų sistemas įvedant litus ir į tokias vietinių mainų asociacijas neįleidžiant stambaus verslo. Tad lyg vėl turėtum savo pinigą ir pažabotume turčius. Jis svarsto galimybę keisti Konstituciją, pereinant prie dviejų rūmų sistemos („tarsi atskeliant nuo Seimo „aukštųjų rūmų“ grupę, kuriai būtų patikėtos „sanitarinės“ Senato funkcijos“).

Jis dar siūlo kurti ir puoselėti įvairias visuomenines tarybas, profesinius rūmus ir kitas savarankiškai veikiančias asociacijas.

Mintis graži, primenanti 1936 m. pareiškimo „Į organiškos valstybės kūrybą“ siūlymus, bet pastangos ją įgyvendinti, kaip ir aukštuosius rūmus, sukels daugiau sąmyšio negu naudos.

Juozaitis teigia, kad didžiausią pavojų Lietuvai sukelia neoliberalusis globalizmas, kurio nereikia sutapatinti su naudingais technologiniais pokyčiais, inovacijomis ir mokslų pažanga. Įvardijami populistinėms partijoms įprasti priešai – LGBT „propaganda“, genderizmo ideologija, Stambulo konvencija.

Nežinia, kiek reikšmės bus skiriama kovai su šiais reiškiniais, bet viliuosi, kad kuo mažiau, jei išvis. Jei svarbiausia, kad Lietuva yra čia, neturėtų rūpėti kurti monolitinės Lietuvos.

Pabrėžtina, kad beveik 7 000 žodžių pagrindinių nuostatų tekste nė karto neminima religija. Atseit ne visos tradicijos yra lygiavertės ir skatintinos.

Neaišku, kuriuo keliu pasuks Juozaitis. Didžiuojamasi, kad judėjimą palaiko inteligentai, bet jų kol kas beveik nematyti, užuot reikšmingą vaidmenį turi tokie nesėkmingi agitatoriai, kaip G. Songaila. Dar didesnį rūpestį kelia flirtas su radikalia Vokietijos partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD).

Aiškinama, kad per dialogą bus galima geriau juos pažinti, o jiems – mus, ir kad darome teigiamą įtaką jų mąstymui. Nuogąstauja, kad įtaka bus tik į vieną kryptį, AfD veiks „Lietuva yra čia“.

Yra nemaža tikimybė, kad Juozaitis bus ketvirtasis prezidento rinkimuose, iš tos vietos išstumdamas N. Puteikį. Jo programa gali būti patraukli jaunimo organizacijoms, kaip „Pro Patria“, taip pat Sąjūdžio veteranams, jei jie galės atleisti Juozaičiui dėl teiginio, jog Vytauto Landsbergio išrinkimas Atkuriamojo Seimo pirmininku buvo „istorinė klaida“. Ir šiaip žmonėms, kurie nepatenkinti dabartine padėtimi ir mano, jog reikia labiau rūpintis tradicinės Lietuvos išlaikymu.

Įtariu, kad prezidento rinkimai nėra savitikslis siekis, bet pasirengimas kitų metų Seimo rinkimams. Juozaitis jau yra dalyvavęs daugiau negu 300 susitikimų su rinkėjais įvairiose vietovėse. Iki rinkimų susitikimų skaičius gerokai padidės, gal net padvigubės.

Kuriami organizaciniai tinklai, kontaktai, ryšiai su žmonėmis, kurie prasivers kitais metais. Jei Juozaitis nenusišnekės, nesuklups, nesusiginčys su bendražygiais ir nepasitrauks iš sambūrio (kaip ne kartą yra įvykę), judėjimas turėtų įveikti penkių procentų barjerą ir patekti į Seimą.