Kęstutis Girnius. Ką reiškė patriotizmas sovietmetį?

Praeitą savaitę Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen paragino skirti daugiau laiko diskusijoms dėl poeto Justino Marcinkevičiaus įamžinimo: „Aš manau, kad demokratinėje visuomenėje tokie klausimai, kurie yra svarbūs, jie ir turėtų sukelti diskusijas.“ Reikia tų diskusijų, bet reikia jas įrėminti į platesnį kontekstą, į tas aplinkybes, kurios iš dalies lėmė lietuvių, ypač inteligentų nuostatas, veiksmus ir vertybes. Kad ir kaip būtų stengiamasi kuo teigiamiau vaizduoti okupacijos metus ar sovietmetį, reikia pripažinti, kad po partizanų kovų baigties vis labiau įsitvirtino prisitaikymo kultūra, nors būta ryžto, drąsos ir užsispyrimo. Vienas mano draugas neseniai pažymėjo, kaip maždaug 1990 metais kažkokiame renginyje Romualdas Ozolas sakė: „Mes priešinomės kitaip.“ Kurgi ne – taip švelniai, kad nerizikuotumėm ir nenukentėtumėm.

Lietuvoje buvo spausdinama daugiau pogrindžio leidinių, skaičiuojant vienam gyventojui, negu bet kurioje kitoje sovietinėje respublikoje. Saugumui nepasisekė nuslopinti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos, išaiškinti ir išardyti bendradarbių bei leidėjų tinklo. Ne kartą dešimtys tūkstančių žmonių pasirašė pareiškimus, protestuojančius prieš Katalikų Bažnyčios teisių suvaržymus ir tikinčiųjų persekiojimus. Būta ir rezistentų kaip Antanas Terleckas, reikalavusių nutraukti sovietinę okupaciją. Bet nebūta įžymių inteligentų-disidentų, tokių kaip Rusijos A. Sacharovas, A. Solženicynas, A. Siniavskis ir J. Danielas, Lenkijos A. Michnikas ir J. Kuranas, Ukrainos I. Dzuba ir V. Čiornovilas. Neturėjome jokio Vaclovo Havelo ir organizacijos kaip „Charta 77“ ar Ukrainos „Ruchas“. Tomas Venclova trumpai buvo Lietuvos Helsinkio grupės narys, docentas geologas Vytautas Skuodis leido pogrindžio leidinį „Perspektyvos“. Be abejo, praleidau kai kurias pavardes, bet kiekvienu atveju besipriešinančiųjų valdžiai sąrašas buvo labai trumpas, nes inteligentija neturėjo pilietinės drąsos peržengti Maskvos nubrėžtas ribas.

Sovietmečiu egzistavo trys skirtingi patriotizmo supratimai: Lietuvos SSR patriotizmas, etnokultūrinis patriotizmas, kuris reiškėsi didžiavimusi savo tauta, jos kultūra, gyvenimo būdu, laimėjimais, ir politinis patriotizmas arba patriotizmas tout court, reikalaujantis savos valstybės. Šios sampratos yra giminingos, laikui bėgant jų turinys kito ir įgavo įvairių atspalvių, jos šiek tiek susiliedavo, bet liko atskiros ir nesutapatinamos.

Lietuvos SSR patriotizmas buvo grindžiamas įsitikinimu, kad Lietuvos likimas sietinas su SSRS – vienintele šalimi, galinčia laiduoti Lietuvos klestėjimą. Lietuva esanti per maža, ūkiškai per silpna, politiškai pernelyg pažeidžiama, idant viena pajėgtų išlikti. Bendras ūkis, bendra valstybė, viena ideologija ir viena valdančioji partija – tai kertiniai SSR patriotizmo pagrindai, kurių neatsisakė Lietuvos kompartijos vadovai nuo Antano Sniečkaus iki Algirdo Brazausko. Nevalia užmiršti nuoširdaus A. Brazausko rūpesčio, išreikšto 1990 m. sausį: „Atsakykite man į paprastą klausimą – o kas gi gins Lietuvą?“

Savo atsiminimuose Lionginas Šepetys rašė, kad „Sniečkus fanatiškai tikėjo komunistine idėja, kovojo dėl jos įgyvendinimo […], jis likdavo ištikimas nesikeičiančioms pažiūroms ir pasistengdavo, kad ši ištikimybė būtų visiems, ypač viršuje, žinoma.“ Ilgalaikis Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovas buvo ištikimas idėjoms, kurioms Lietuvos nepriklausomybė buvo politinė išdavystė ir idėjinė erezija. Ir vėlesni partijos vadovai negalėjo įsivaizduoti Lietuvos, kuri nebuvo komunistų valdoma SSRS provincija.

Apologetai nurodo tris Lietuvos SSR patriotizmo siekius: rūpinimąsi Lietuvos kultūra, priešinimąsi Maskvos kišimuisi į Lietuvos reikalus, Lietuvos žmonių gerovės gynimą. Trumpai aptarsiu kultūros politiką, iškeldamas du klausimus. Pirma, ar Lietuvos SSR kultūros politika buvo unikali, ar Lietuvos vadovai labiau už kitų respublikų satrapus rūpinosi savo kultūra? Antra, ar jie puoselėjo vietos kultūros elementus, kurie netilpo į Lietuvos SSR ideologinius rėmus, ar siekė praplėsti priimtinos kūrybos lauką? Pirmuoju klausimu klausiama, ar Lietuvos kultūros politika buvo tautiškesnė už kitų respublikų, antruoju – ar buvo palaikomos pastangos išsilaisvinti iš Maskvos ideologinio narvo. Pripažinti, kad Lietuvos SSR labiau ugdė lietuvišką kultūrą, būtų galima tik tokiu atveju, jei atsakymai į abu klausimus būtų teigiami.

Kol kas nėra kruopščios lyginamosios studijos, kuri nustatytų, ar LTSR labiau rūpinosi savo nacionaline kultūra negu kitos respublikos. Bet nėra pagrindo manyti, kad jos kultūros politika buvo išskirtinė. Kultūros ministerija ir LKP ideologiniai skyriai savo veiklą organizavo pagal sąjungines direktyvas, kaip ir visų kitų respublikų kultūros sergėtojai. Lietuvoje didžiuojamasi liaudies menu, dainų šventėmis, „Lietuvos“ ansambliu bei kitais etnografiniais kolektyvais, bet dainų šventės arba kas nors panašaus, etnografiniai ansambliai, liaudies menai klestėjo visose respublikose. Savo kultūros politika LTSR buvo ne balta varna, bet solidi kitų sovietinių respublikų partnerė.

Nors tapyboje, skulptūroje ir kitose meno srityse veikiausiai būta daugiau naujovių negu kitose respublikose, kiek buvo stengiamasi praplėsti priimtinos kultūros lauką ir priešintis Maskvos ideologiniam apynasriui? L. Šepetys didžiavosi, kad buvo pastatytas sutaną dėvinčio Maironio paminklas, kad tapytojas Viktoras Vizgirda ir vėliau kiti išeivijos tapytojai buvo pakviesti parengti savo darbų parodas Lietuvoje. Bet išvardijama tiek mažai tokių atvejų, kad peršasi išvada, kad tokių būta labai mažai ir nelabai stengtasi daryti ką nors daugiau. 1977 m. protestai prieš valdžios planus Vokiečių gatvėje statyti požeminius garažus pristatomi kaip itin drąsi inteligentų pasipriešinimo akcija, nors veikiau ji rodo, kiek jie buvo prijaukinti.

Etninio patriotizmo šerdį sudaro didžiavimasis savo tauta, jos kultūra ir gyvenimo būdu bei palankumas ir prisirišimas prie savųjų, bet jis neturi valstybingumo dimensijos. Tuo jis skiriasi nuo politinio patriotizmo ar patriotizmo tout court, kuris pirmenybę skiria tautos mobilizavimui, politinio likimo perėmimui į savo rankas, tautinės valstybės kūrimui. Aštuntame dešimtmetyje Lietuvoje vis labiau įsitvirtino etninis patriotizmas, išstumdamas anksčiau vyravusį politinį patriotizmą. Susilpnėjo, jei ne visai išblėso, nepriklausomybės atgavimo viltys. SSRS atrodė, jei ne amžina, tai bent gyvuosianti šimtmečius. Žmonės susitaikė su sovietine santvarka. Kaip ta Ezopo pasakos ištroškusi lapė, kelis kartus nesėkmingai mėginusi pašokti ir nusiskinti vynuogių kekę ir nutarusi, kad tos vynuogės buvo neskanios, etniniai patriotai atitinkamai „sureguliavo“ savo siekius ir viltis. Daugelis išlaikė neapibrėžtus sentimentus nepriklausomai Lietuvai, bet tautos likimo nesiejo su valstybingumu.

Etniniai patriotai didžiavosi savo lietuviškumu, nenutautėjo, netapo rusakalbiais internacionalistais, atmetė kalbas apie tautų susiliejimą bei naujos sovietinės tapatybės kūrimą. Beveik visa Lietuva sirgdavo už „Žalgirį“ per krepšinio rungtynes su CSKA. Nebuvo apsieita be tautinio pasipūtimo, į rusus buvo žiūrima iš aukšto, o pati LKP mėgdavo diskretiškai suversti atsakomybę dėl įvairių nesėkmių svetimtaučiams. Daug reikšmės buvo skiriama lietuvių kalbai, kultūrai, dainoms, šokiams, praeities materialinei kultūrai. Kompartija nesipriešino etniniam patriotizmui, kuris nekėlė pavojaus sovietinei santvarkai, gal net jį palaikė, juolab, kad jis leido gyventojams valdžios kontroliuojamu būdu reikšti savo tautinius jausmus, kurie kitu atveju galėjo susikaupti ir peraugti į politinį patriotizmą. Valdžia palaikė šokančią, dainuojančią, lietuvių sportininkais ir praeitimi besidominčią tautą. Sporto klubas ir etnografinis ansamblis „Lietuva“ turėjo daugiau sirgalių negu valstybė „Lietuva“. Kilo pavojus, kad etninis patriotizmas pavirs Nemuno krašto patriotizmu, grindžiamu grynai geografine sąvoka, nesusieta su lietuvių valstybingumu.

Etnografinės tautos samprata sugrąžino žmones į 1914–1918 metų sąmoningesnių lietuvių sluoksnių padėtį, bet tai buvo žingsnis atgal, nes nepriklausomybės metais išvystytas visavertis politinis patriotizmas bei sąmoningumas buvo susilpninti. Savo pasyvumu inteligentai įgalino regresiją.

Būta ir politinių patriotų, bet jų nebūta daug, partinis ir kultūrinis elitas nuo jų atsiribojo, iš dalies nuogąstaudamas, kad jie užtrauks valdžios nemalonę, iš dalies, nes jie priminė, kad yra kitas – doresnis ir drąsesnis – kelias.