Teisindamas įstatymo projektą, prezidentas aiškino, kad „99,99 proc. Lietuvos gyventojų tai yra visiškai neaktualu, nes jie niekada neatsidurs užsienio žvalgybos tarnybų akiratyje“. Seimo komitetui VSD vadovas D. Jauniškis pareiškė, kad per metus tokių pokalbių būna iki penkiolikos, tad jis „neliečia reikšmingos dalies mūsų visuomenės“. Ar reikia keisti įstatymą dėl penkiolikos atvejų per metus, ypač kai tokias galias turi kitos žvalgybos tarnybos?
Jauniškis neslepia, kad jam rūpi praplėsti savo žinybos galias. Pasak jo, „mes prašome leisti įgauti tam tikras galias, kad mes būtume lygūs su policija, su kariuomene, kurie jas jau turi, o saugumo karininkai kažkodėl neturi“.
Pagal šią logiką, policija ir kariuomenė turėtų reikalauti, kad joms būtų suteiktos tos VSD galios, kurių jos dar neturi. Jei kitos tarnybos, taip pat ir prokuratūra, jau turi VSD pageidaujamas galias, tegul jos vykdo tuos prevencinius pokalbius, kurie šiuo metu vyksta vos kartą per mėnesį. Nematau rimtos priežasties tenkinti Jauniškio ir VSD tuštybę bei biurokratinį imperializmą. Nėra reikalo dubliuoti žinybų funkcijų, jas vienodinti.
Beveik kiekvienas asmuo teoriškai „gali būti susijęs (mano pabraukimas)“ su neaiškia veikla. Kaip ir kas nustato, kad žmogus kelia pavojų „nacionaliniam saugumui“, kokiais kriterijais nustatomi „valstybės interesai“?
Praeityje VSD piktnaudžiavo savo galiomis, nepagrįstai kaltino įvairius žmones. Jei esi plaktukas, visur matai vinis. Jei esi saugumietis, visur matai potencialius išdavikus. Priėmus įstatymą, šis polinkis nemažės. Visus įstatymo privalumus atsveria pavojus, kad piliečių teisės bus pažeidžiamos.
Prezidento patarėjai aiškina, kad prevencinis pokalbis yra žmogaus apsauga, o ne prevencinė priemonė. Savo kailiu patyriau, kaip VSD suteikia tą „žmogaus apsaugą“. 2008 m. su manim susisiekė jaunuolis, kuris prisistatę VSD darbuotoju. Per pokalbį jis aiškino, jog manimi domisi svetimos šalies saugumas, kuris galbūt mėgins su manimi kontaktuoti seminare ar kokiame nors kitame renginyje, turėčiau būti atsargus.
Man visa tai keistai skambėjo. Neturiu priėjimo nei prie valstybinių, nei komercinių paslapčių. KGB mane laikė užkietėjusių antitarybininkų, tad neturėjau jų dominti.
Dėl visa ko susitikau su tuometiniu VSD vadovu P. Malakausku, kuris ne itin subtiliai plovė man smegenis. Jis aiškino apgailestaująs, kad kai kurie žurnalistai sąmoningai ar nesąmoningai kenkia Lietuvai, kritikuodami prezidentą ir Konstitucinį Teismą, tuos du valstybės pamatus. Susidarė įspūdis, kad VSD siekė, jog patriotizmo sumetimais palankiau rašyčiau apie Lietuvos vadovus ir institucijas, užmerkčiau akis į jų klaidas ir suklupimus.
Tai ne vienintelis toks atvejis. Plaktuko mentalitetas, vinių (priešų) paieškos reiškiasi dažnai. 2016-aisiais VSD ragino kriminalizuoti dezinformaciją, ją laikant „veika, kai viešai skleidžiama melaginga informacija, siekiant pakenkti Lietuvos Respublikos nacionaliniams interesams ar destabilizuoti padėtį valstybėje“.
VSD direktorius D. Jauniškis aiškino, kad Rusija, siekia „palaužti valią priešintis, o tai galima padaryti veikiant ekonomiką, per informacines operacijas: gąsdinant Lietuvos žmones, kuriant netikrumo jausmą, kritikuojant šalies vadovybę“. VSD nurodė du Nepriklausomybės akto signatarus, Rolandą Paulauską ir Zigmą Vaišvilą, kurių pasisakymai esą kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
2014 m. VSD užkliuvo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovo V. Tomaševskio pareiškimai, kad naujoji Ukrainos valdžia netinkamai elgiasi tautinių mažumų atžvilgiu, o kai kurie Maidano lyderiai užima nacionalistinę poziciją. Pasak dar kito VSD vadovo G. Grinos, nerimą kelia, kad „tautiniu pagrindu sudarytų politinių darinių atstovai ne tik kad nepasmerkia, bet ir – tiesiogiai ar ne – pritaria Rusijos veiksmams Ukrainoje“. Tomaševskis atgrasus politikas, bet net atgrasūs politikai turi teisę į savo nuomonę, neturi kalbėti kaip VSD pageidauja.
Dar vienas atvejis. 2017 m. dvi Lietuvos žvalgybos institucijos teigė, kad „suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse“. VSD vėl peržengė savo kompetencijos ribas. Tautinių mažumų reikalai yra politikos, o ne saugumo klausimas.
Filosofas Willas Kymlicka yra pastebėjęs, jog Vakarų šalių požiūris į tautines mažumas gerokai skiriasi nuo Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybių. Jos seniai įsisąmonino, jog tautinės mažumos neišmirs, atkakliai gins savo tapatybę, reikalaus daugiau teisių. VRE šalis dar viliasi, kad mažumos kažkaip išnyks arba bent nebus politiškai aktyvios. Be to, Vakaruose pasitikima tautinėmis mažumomis, nemanoma, kad jos sudaro potencialią penktąją koloną, pasiryžusią bendradarbiauti su užsienio priešais, jiems talkinti. VRE valstybių polinkis saugumizuoti etninius santykius kursto nepasitikėjimą, sunkina pastangas sukurti šiltesnius daugumos ir mažumų santykius. Savavališkos žvalgybos institucijų pastabos ugdo tą nepasitikėjimą, silpnina, ne stiprina Lietuvą.
Per pastarąjį dešimtmetį net trys VSD generaliniai direktoriai pasidavė „kenkėjų“ paieškoms, rodė nepagarbą žodžio laisvei bei negebėjimą atsikratyti sovietinio mąstymo. Užuot didinus VSD galias, reikėtų jos nariams, ypač vadovams, organizuoti kursus apie piliečių teises, toleranciją mažumoms ir žodžio laisvei.