Kęstutis Girnius. Kaip nesielgti su patikimu sąjungininku

Pagaliau išseko Vokietijos ambasadoriaus Matthias Sonno kantrybė. Įžeidžia dažnos kalbos, kad Vokietija atsitraukia nuo savo įsipareigojimų dėl brigados, o viešai reiškiamas nepasitenkinimas neatsiųs nė vieno papildomo kario į Lietuvą. Pasisakymai yra įgiję nepasitikėjimo atspalvį, žeidžia Vokietiją, o visa diskusija yra „ardanti ir žalinga“. Sonnas pridūrė, kad jis turėjo pranešti savo vadovybei Berlyne, jog akivaizdu, kad „per kelerius pastaruosius metus Vokietija tam tikru laipsniu prarado pasitikėjimą Lietuvos politiniame spektre, žiniasklaidoje ir visuomenėje.“ Jo skundas griežtas, bet teisingas. Tik nesuprantama, kodėl Berlynas taip ilgai tylėjo.

Reikia prileisti, kad ambasadoriaus pastabos buvo suderintos su valdžia, kad tai nebuvo tik asmeninis nusiskundimas. Nors pagrindinis dėmesys skiriamas brigados dislokavimui, kalbama ne tik apie jį, bet apie Vokietijos ir Lietuvos santykius apskritai – jie nėra geri, ir tikrai ne dėl Vokietijos kaltės. Vokietijai buvo priekaištaujama dėl Nordstream I ir Nordstream II, dėl prekybos su Rusija, dėl gynybinių įsipareigojimų NATO neįgyvendinimo ir sankcijų Rusijai vilkinimo, dėl rūpinimosi savo šalies ir piliečių gerove, dėl nepakankamos paramos Ukrainai, dėl atsisakymo jai perduoti moderniausius ginklus, dėl prekybos su Kinija, net dėl noro turėti šiek tiek nepriklausomą užsienio politiką. Kritikavo visi – patys aukšiausi valdžios pareigūnai, eiliniai politikai, šmaikštieji apžvalgininkai, Sonno minima „nesuskaičiuojama daugybė karinių ekspertų, kurie nustato, kas yra ir kas nėra brigada, ir kur ji yra.“ Pirmuoju smuiku dažnai griežė G. Landsbergis, nors manytina, kad užsienio reikalų ministras turėtų gerinti, o ne bloginti santykius su svarbiu sąjungininku, jautriausias derybas vesti diplomatiškai, taigi privačiai, o ne viešoje erdvėje.

Dalis kritikos pagrįsta. Buvo nepateisinama skirti tik apie vieną procentą BVP gynybai, nors antrojo dešimtmečio pradžioje Lietuva irgi skyrė mažiau negu vieną procentą, o prezidentė D. Grybauskaitė išradingai aiškino, kad menami įsipareigojimai NATO iš tiesų negalioja. Berlynas būtų turėjęs suabejoti, ar prekybos politika (vok. Wandel durch Handel) gali lemti teigiamus politinius pokyčius po to, kai Putinas pradėjo aktyviau reikšti nepasitenkinimą Vakarų politika.

Nesiliaujantys priekaištai be abejo erzino vokiečius, bet ko gero nemažiau juos pykdė pasipūtęs, Besserwisserei persunktas, besipuikuojantis tonas, kuriuo buvo reiškiama kritika. Mes lietuviai esą pažįstame rusus, suprantame jų kėslus, taigi esame įžvalgesni, o dėl savo didesnio priešiškumo Rusijai bei palankumo Ukrainai dar ir doresni. Šitoks savo uodegos kėlimas nėra svetimas mažoms šalims, bet jis dažniausiai nepagrįstas. Lietuva neturi tikrų Rusijos ekspertų (ką vokiečiai žino), kurie būtų paskelbę nuodugnių analizių, jauni mokslininkai nekeliauja į Rusiją susipažinti su jos gyventojais bei pajusti šalies gyvenimo pulsą. „Žinojimas“ grindžiamas išankstine nuostata, kad rusai yra ‚blogiečiai,‘ kurie anksčiau ar vėliau atsiskleis visame savo bjaurume. Prieš bene kiekvienas „Zapad“ pratybas buvo įspėjama, kad jos gali būti priedanga agresijai prieš Lietuvą. Buvo klausiama: „Zapad 2021“ – ar esame pasirengę „žaliųjų žmogeliukų“ scenarijui? Bet Lietuva dar neužpulta.

Greitosiomis paminėsiu kelis perdėtos Vokietijos kritikos atvejus. Kadenciją baigiančiai Vokietijos kanclerei Angelai Merkel buvo priekaištaujama, kad kalbėdamasi tiesiogiai [su Lukašenka] ji išdavė Lenkiją ir Lietuvą. Bet niekas nenurodė, kokia konkrečiai buvo ta išdavystė ir jos sukelta žala. Tai nestebina, nes nebuvo nei išdavystės, nei žalos. Ir Lietuva pati kartais elgiasi savarankiškai, nederindama savo pozicijų su partneriais, antai, kai Landsbergis paskelbė, kad Lietuva ketina atidaryti taivaniečių atstovybę Lietuvoje.

Pernai lapkritį Landsbergis padarė užuominą, kad iš Europos Sąjungos (ES) ruošiamų sankcijų Baltarusijai sąrašo bandoma išbraukti jos valstybinę oro bendrovę „Belavia“. Nors jis nežinojo, kuri šalis tai siūlo, jis viešai samprotavo, jog tai gali būti Vokietija. Landsbergis nemėgino nustatyti, ar Vokietija padarė tokį pasiūlymą, nesusisiekė su atsakingais Vokietijos pareigūnais, neprašė mūsų ambasados Berlyne išsiaiškinti padėties. Gali kilti nuogąstavimai, kad kuri nors ES šalis sieks švelninti sankcijas Baltarusijai nepaisant bendro sutarimo jas įgyvendinti, bet tai nepateisina burbtelėjimo, kuriuo eilinį kartą buvo siekiama mesti šešėlį ant Vokietijos.

Dar vienas pavyzdys. Europos Komisijai (EK) leidus sankcionuojamų prekių Kaliningrado tranzitą, dalis Lietuvos politikų ir ekspertų sprendimą vadino Lietuvos kapituliacija ir šalies tapimu „pravažiuojama karčiama.“ Ir suskubo be įrodymų suversti atsakomybę Vokietijai. Buvo teigiama, kad ši nuolaida nebus vienintelė, Rusija išreikalaus dar kitų. Praėjus beveik pusmečiui, tų nuolaidų nematyti. Būtina pažymėti, kad ne visi komentavę laikė nutarimą klaida arba apgailėtinu nesusipratimu.

Vokietija sulaukia daugiausia pylos iš Lietuvos, bet ji nėra vienintelis kritikos srauto taikinys. Prancūzija ir jos prezidentas E. Macronas dažnai patenka į kritikų taikiklį. Kilo kritikos audra, kai jis tvirtino, jog reikia saugumo garantijų ir Rusijai. Jo pastabos buvo iškreiptos. Jis nesakė, kad tik Rusijai turėtų būti suteikiamos saugumo garantijos ar kad pirmenybę reikia skirti jos, o ne Ukrainos saugumui, jis nuolat pabrėžia, kad Ukraina nebus verčiama pritarti jai nepriimtiniems kompromisams. Bet kritikai, net paprastai itin įžvalgus A. Kubilius, to nepastebėjo. Yra vienas dalykas patarti, pasiūlyti, paraginti Ukrainą derėtis, visai kitas priversti ar stengtis priversti priimti nepriimtinas sąlygas.

Prileidžiu, kad Paryžiaus nedžiugina Lietuvos priekaištai, ypač kai jie iš piršto laužti. Visi turime teisę reikšti savo nuomonę, kokia protinga ar neprotinga ji bebūtų. Bet valdžios atstovai turėtų sverti savo žodžius, nes jais reiškiama ir valstybės pozicija. Pomėgį moralizuoti ir kitus mokyti turėtų švelninti supratimas, kad verta turėti draugiškus ryšius su sąjungininkais. Šiuo atveju Lietuva gebėjo užgauti ir supykdyti šalį, kuri įsipareigojo mus ginti. Net mūsų superpatriotai turėtų gebėti suprasti, kad tokių laimėjimų Lietuvai nereikia.