Kęstutis Girnius. Kairiųjų koalicijoje yra vietos Liberalų sąjūdžiui

Politinės partijos ir politikai vis labiau kalba apie galimus partnerius valdančiojoje koalicijoje ir apie nepriimtinas partijas. Ironiška, kad apie potencialias koalicijas pirmiausia prabilo konservatoriai ir „laisviečiai“ – kaip tik partijos, kurios vargu, ar sulauks kvietimo prisidėti prie Lietuvos valdymo. Nors Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė mielai dalyvautų „vaivorykštės koalicijoje“, ji taip pat teigia, kad partija koalicijoje gali dalyvauti tiktai, jeigu civilinė sąjunga yra priimama. Sąjungą tvirtai palaikančių partijų beveik nėra.

Konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis ragina Prezidentą burti „sanitarinį kordoną“, užtikrinantį, jog valdžioje po Seimo rinkimų neatsidurtų radikalai – būtent Remigijaus Žemaitaičio vadovaujama partija „Nemuno aušra“. Tai reakcija į socialdemokratų pirmininkės Vilijos Blinkevičiūtės pasisakymą, kad ji neatmeta galimybės formuoti koalicijos su „Nemuno aušra“.

G. Landsbergio siūlymas nėra nesavanaudiškas, tokia koalicija veikiausiai yra vienintelė galimybė likti valdžioje. Bet jis jos nesulauks, nes Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija yra tapusi tokia toksiška, kad jokia partija, išskyrus gal „laisviečius“, neskubėtų su ja bendrauti. V. Blinkevičiūtės susižavėjimas R. Žemaitaičiu buvo trumpalaikis. Neseniai ji tvirtino, kad koalicija su „Nemuno aušra“ yra sunkiai suvokiama.

Jau kurį laiką apklausos rodo, kad V. Blinkevičiūtė yra mėgstamiausia partijos pirmininkė, socialdemokratai – populiariausia partija, ką pernai patvirtino savivaldos rinkimai. Nežinia, kiek socialdemokratų pasieks pergalę vienmandatėse apygardose pirmame rinkimų rate, bet antrame rate rezultatai turėtų būti geresni. Kai kurie politologai tvirtina, kad balsuodami antrame rate daugelis rinkėjų ypatingą svarbą suteikia besivaržančių partijų numatomam premjerui, tad čia V. Blinkevičiūtės populiarumas pravers.

Formuojant centro kairės koaliciją neabejotinai dalyvaus Sauliaus Skvernelio vadovaujama Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“. Bet „demokratams“ rinkimuose nelabai sekasi, dažnai gauna mažiau balsų negu tikėtasi ir nemanytina, kad šįmet bus netikėtas proveržis. Koalicijoje veikiausiai dalyvaus „valstiečiai“, nors partijos įtaka ir sumažėjusi.

Partijos vadovas Ramūnas Karbauskis yra vis mažiau prognozuojamas ir vis pagiežingesnis, tad sudėtingas partneris, juolab, kad jis vėl nekandidatuos į Seimą. Partija turi neoficialų susitarimą su Ignu Vėgėle, kuris bus paskutinis sąraše, bet ir partijos kandidatas į Seimo Pirmininkus. I. Vėgėlė turėtų pritraukti naujų rinkėjų, bet neaišku kiek.

Pagrindinės trys centro kairės partijos veikiausiai nesurinks pakankamai mandatų valdančiajai koalicijai sudaryti. Apibūdinimai „kairė“, „dešinė“, „centro kairė“ yra provizoriniai. Ne visos partijos yra ideologiškai nuoseklios. „Laisviečiai“ palaiko kairiesiems būdingas vertybines ir kultūrines nuostatas, bet yra itin palankiai nusiteikę verslo atžvilgiu, o tai paprastai politinės dešinės žymė. „Valstiečiai“ palaiko kairiąją socialinę politiką, tačiau moralės, ideologijos klausimais jie yra itin konservatyvūs.

Liberalų sąjūdis turėtų prisijungti prie centro kairės koalicijos. Strategiškai galvojant, dalyvavimas koalicijoje reikštų liberalų išsivadavimą ir pasitraukimą iš konservatorių šešėlio, tapimą savarankiška partija, atvira gilesniam bendradarbiavimui ir su politine kaire, ir su dešine. Ligi šiol partija buvo laikoma, gal ir pati save laikė, dešiniąja jėga, kurios vieninteliai partneriai buvo konservatoriai ir „laisviečiai“. Toks užsidarymas politiniame gete nėra naudingas.

Per pastaruosius dvejus metus didėja trintis tarp liberalų ir konservatorių, labiausiai dėl pastarųjų nepagarbios elgsenos. Konservatoriai priėmė kelis itin svarius nutarimus, net nepasitarę su partneriais, nors sprendimas juos smarkiai veikė. Akivaizdžiausias pavyzdys – pernai vasaros premjerės Ingridos Šimonytės grasinimas teikti Prezidentui atsistatydinimo raštą, jeigu po savaitės Seimas nepritartų konservatorių siūlymui skelbti pirmalaikius rinkimus. Su partneriais visapusiškai nepasitarę konservatoriai nutarė mesti provokacinį iššūkį Kinijai, steigdami Taivano atstovybę, tikėdamiesi, kad Kinija pasyviai priims pažeminimą, gal tik reikš formalų protestą. Įsiutusi Kinija ilgai prisimins šį akibrokštą.

Konservatoriai nieko neišmoko iš šių dviejų fiasko. Liepą Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen skundėsi, kad didieji koalicijos partneriai siekia gauti geriausią Europos Komisijos portfelį ne Lietuvai, o potencialiam kandidatui – partijos lyderiui G. Landsbergiui. Jau ne pirmą kartą partiniai interesai užgožia koalicinius, vyriausybinius ir valstybinius. Santykiai tiek pablogėję, kad frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas, pasipiktinęs tarp kito dėl G. Lansbergio nepagarbių pastabų savo seneliui ir Nepriklausomybės kalviui Vytautui Landsbergiui, prasitarė, kad „aš turiu sąžiningai pasakyti – aš nemanau, kad esu pasirengęs balsuoti už G. Landsbergį (į eurokomisarus – aut. past.). Ir man tikrai bus sunku įtikinti mūsų frakciją.“

Laisvės partija turi pagrįstų priekaištų konservatoriams. Kol kas Seimas neįteisino civilinės sąjungos – vieno iš kertinių „laisviečių“ siekių. Nepritarta kitam Laisvės frakcijos prioritetiniam klausimui – mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimui. Nepasisekė sumažinti alkoholio draudimų. Už visas šitas nesėkmės iš dalies atsakingi konservatoriai, kurie puikiai žino, kad jų partneriai nepaliks koalicijos, nesieks paleisti Seimo ir naujų rinkimų, tad nepaiso ir negerbia. Gal kitos partijos galėtų burti „sanitarinį kordoną“, užtikrinantį, kad konservatoriai nebūtų kviečiami į valdančiąją koaliciją, kol jie neišmoks normaliai pagarbiai bendrauti su kitomis partijomis?

Liberalų dalyvavimas kairiųjų koalicijoje nebūtų ypatinga anomalija. Pagrindinių politinių partijų nuostatos pagrindiniais klausimais yra panašios.

Jų užsienio ir gynybos politikos siekiai beveik nesiskiria. Jos palaiko fiskalinę drausmę, mažas užsienio skolas, didesnes pensijas ir socialines išmokas, net regresyvią mokesčių politiką bei polinkį persistengti, priimant „drausk ir bausk“ įstatymus. Bendra ir ksenofobija bei priešiškumas migrantams iš ne Europos šalių.

Susitaikyta su „valstiečių“ įvestais alkoholio pardavimo ir reklamavimo apribojimais. Labiau nesutariama dėl seksualinių mažumų teisių, Stambulo konvencijos, kanapių. Didelių nesutarimų regimybę skatina perdėta politinių lyderių retorika ir sėkmingos žiniasklaidos pastangos surasti ir išryškinti mažų nesutarimų narciziškumą.