Panašus egzaminas laukia Vilniaus savivaldybės, kuri praeitą savaitę nusprendė atimti leidimą rugsėjo 10 d. Lietuvos Šeimų sąjūdžio planuojamam mitingui prie Seimo. Nutarimas nedera su Lietuvos Konstitucija, kuri užtikrina susirinkimo laisvę, pabrėždama, kad negalima „tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“ varžyti esminių teisių. Akivaizdu, jog nutarimą didele dalimi lėmė savivaldybės priešiškumas organizatorių pažiūroms ir tikslams. Leidimo atėmimas stebina ir dėl to, kad liepą teismas pripažino neteisėtu ankstesnį savivaldybės nutarimą neleisti Šeimų sąjūdžiui birželio 15-17 d. rengti mitingus prie Seimo ir Vyriausybės.
Savivaldybės atstovai stengėsi pateisinti savo nutarimą įvairiais gėdingais iš piršto laužtais argumentais, kurie panašūs į tuos, kuriais prieš dešimtmetį buvo siekiama užkirsti kelią pirmiesiems gėjų renginiams. 2010 m. artėjant jų eitynėms, Vilniaus apygardos administracinis teismas nutarė laikinai sustabdyti savivaldybės išduotą leidimą Generalinės prokuratūros prašymu, kur teigiama, jog bus sunku apsaugoti dalyvius nuo priešiškai nusiteikusių žmonių. Prokuroro mąstysena buvo tiesiog stulbinanti. Užuot ėmusis reikalingų priemonių tvarkai užtikrinti, jis siūlė suvaržyti potencialių aukų teisės. Pagal tokią logiką, jei kurioje nors miesto dalyje siautėtų chuliganai, policija galėtų uždrausti žmonėms išeiti iš namų.
Dabar aiškinama, kad 15 tūkstančių žmonių netilps numatomoje teritorijoje ir kad mitingas sutrikdys kasdienį vilniečių gyvenimą. 15 tūkstančių yra nemažas skaičius, bet jis tilps, ypač jei bus užblokuotos Gedimino prospekto ir A. Goštauto gatvės atkarpos. Neginčytina, kad kils nepatogumų vilniečiams, ir ne tik M. Mažvydo bibliotekos lankytojams. Bet Gedimino prospekte dažnai vyksta renginiai, dėl kurių ne tik kelioms valandoms, bet ištisoms dienoms trikdomas kasdienis gyvenimas ir dėl to nukenčia parduotuvių ir kavinių savininkai bei lankytojai. Bet šitie nepatogumai nėra pagrindas drausti turgus, muges ir kitus panašius renginius, juolab, kad per maratonus ilgesniam laikui uždaromos daugelis Vilnius gatvių. Net R. Šimašius turi suprasti, kad politiniai mitingai yra Konstitucijos labiau ginami negu maratonai ir turgūs. Vilniaus centro gyventojai turi susitaikyti su šitokių renginių keliamais nepatogumais. Jei jiems labiausiai rūpi ramybė, jie gali persikelti į ramų priemiestį.
Mitingų ir demonstracijų organizatoriai mėgina supažindinti visuomenę su savo idėjomis ir siekiais, tad siekia savo renginius rengti miesto centre, o ne kur nors užkampyje, kad galėtų pritraukti kuo daugiau dalyvių, kartu ir parodyti savo judėjimo galią ir įtaką. 2013 m. tuometinė Vilniaus savivaldybė suteikė Lietuvos gėjų lygai (LGL) teisę organizuoti savo eitynes, bet siūlė jas rengti dešiniajame Neries krante – Upės gatvėje, nors LLG ketino žygiuoti Gedimino prospektu. Tada irgi buvo kalbama apie saugumą, tvarkos palaikymą, galimus nepatogumus vilniečiams. Ir be pagrindo.
15 tūkstančių tikrai nėra tas skaičius, kurio nesugebėtų suvaldyti sostinės policija. JAV ir daugelyje Europos sostinių būta demonstracijų, į kurias susirinkdavo šimtai tūkstančių, kartais net milijonas žmonių, ir kurių saugumą bei tvarką užtikrino stambūs policijos daliniai.
Šį kartą paskutinis savivaldybės koziris buvo Valstybės saugumo departamento (VSD) pažyma, kurios viešoje dalyje nurodoma, kad reikia tikėtis provokacijų ir smurto proveržių, jei ne iš organizatorių, tai iš ne itin draugiškų grupių, supraski gal Rusijos agentų. Neturiu geros nuomonės apie VSD, abejoju jos kompetencija. Tai apsidraudėliška organizacija. Pranešusi, kad gali kiti riaušės, ji gali didžiuotis laiku įspėjusi miestą, jei būtų neramumų. VSD sau prisiskirtų laurus, jei nebūtų incidentų, teigdami, kad būsimi smurtautojai susitvardė ir atsisakė savo planų, žinodami, jog policija buvo įspėta ir pasirengusi užtikrinti tvarką. VSD spėliojimais negalima riboti konstitucinių teisių.
Manytum, kad per dešimtmetį būtų padaryta daugiau pažangos gerbiant piliečių konstitucines teises, arba bent įsisąmoninta, kad pastangos jas riboti dažniausiai yra bergždžios. Taip pat manytum, kad liberalu pasiskelbęs „Laisvės partijos“ steigėjas R. Šimašius suprastų, vertintų ir gintų susirinkimo laisvę, ypač labiau marginalių grupių arba tų, kurių pagrindinėms mintims nepritaria. Nuvilia pagrindinių partijų tyla šiuo klausimu. Jos turėtų ginti susirinkimo laisvę, ne tik Šeimų sąjūdžio, bet ir LGBT organizacijų. Tik Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen paragino rasti kompromisą dėl renginio prie Seimo rūmų, primindama, jog „Konstitucija garantuoja visiems Lietuvos piliečiams teisę į taikius susirinkimus ir protestą.“
Nemažai Lietuvos gyventojų nepatenkinti pagrindinėmis politinėmis partijomis, jiems rūpi parodyti špygą politiniam istablišmentui, tad per Seimo rinkimus balsuoja už neseniai sukurtus, neaiškius politinius darinius.
Mėginimai riboti Šeimų sąjūdžio veiklą, jai kelti dirbtinių, teisiškai abejotinų kliūčių tik didina jos matomumą ir populiarumą, leidžia jai vaizduotis užmiršto žmogaus iš gatvės ir jo įsitikinimų gynėju. Brexit‘as, D. Trumpo išrinkimas JAV prezidentu, didėjantis populistinių partijų populiarumas – visa tai iš dalies yra pasekmė didėjančio žmonių nepasitenkinimo ir pasipiktinimo, nukreipto prieš politinį elitą, kuris yra abejingas ar net priešiškas jų viltims, siekiams ir troškimams.
Savo veiksmais Šimašius rengia kelią Šeimų sąjūdžiui ar jo pagrindu sukurtam judėjimui surinkti daugiau balsų per kitus Seimo rinkimus negu Laisvės partija.