Reikšmingiausia prezidentės yda – laikyti Vyriausybę ir Seimo vadovybę varžovais, o ne partneriais, juolab ne lygiaverčiais partneriais. Ji negebėjo sugyventi su nė viena Vyriausybe, įtampa ženklino jos santykius su kiekvienu premjeru. Nebūtų tikslu teigti, kad jai buvo psichologiškai neįmanoma geru žodžiu paminėti Vyriausybės ar Seimo darbą. Švelnesnių, labiau teigiamų pastabų būta, ypač naujos valdančios koalicijos kadencijos pradžioje, bet ilgainiui juos užgoždavo kritikos srautas.
Ji negebėjo normaliai bendrauti net su Andriumi Kubiliumi, nors jų pagrindinės nuostatos buvo gana panašios, o Kubilius veiksmingai tvarkėsi su finansų krizės padariniais. Kaip pažymėjo Kubiliaus komandos narys Virgis Valentinavičius, per savo susitikimus su Grybauskaite Kubilius turėdavo išklausyti dviejų valandų monologus. Vėliau prezidentė aiškino, jog Kubilių kritikavo, nes vylėsi, kad jo vyriausybė gali dirbti geriau, pridurdama, kad iš Butkevičiaus Vyriausybės ji niekada daug nesitikėjo, tad mažai ir reikalavo.
Galėjo pridurti, kad ir mažai bendravo. Po Vijūnėlės dvaro skandalo prezidentė nebesusitikinėjo su premjeru, jos štabas informavo, kad „dalykiniai klausimai su Vyriausybe derinami patarėjų lygmenyje“.
Prezidentas turi reaguoti, jei kitos valdžios institucijos daro klaidų ar dirba blogai. Klausimas yra kaip. Ar stengiamasi privačiai išsiaiškinti, ar teikiami patarimai, siūlomi sprendimai? Jei viešai kritikuojama, tai kiek griežtai, ar kritiką švelnina teigiami vertinimai ir padrąsinimai? Ar siekiama pabrėžti, kad tai bendri reikalai, kuriuos reikia spręsti bendrai ir bendradarbiaujant?
Tokia nuostata svetima prezidentei, kurios tonas konfrontacinis, primena supykusio mokytojo pastabas negabiam moksleiviui. Kai užkertamas kelias bendram darbui, nukenčia tas bendras Lietuvos reikalas.
Grybauskaitė nėra vienintelė prezidentė nesugyvenusi su premjerais ar Seimu. Valdas Adamkus nevengdavo kritikuoti valdančiųjų daugumų. Kritika neišvengiama ir ne tik dėl to, kad nėra tobulai dirbančių institucijų. Prezidentas labiausiai atsakingas už šalies klestėjimą, bet daugumą svarbiausių ir gyventojų gerovę veikiančių sprendimų priima Seimas ir įgyvendina Vyriausybė bei ministerijos su savo tarnautojų armija.
Antroji yda – saviizoliacija ir negebėjimas bendrauti. Savo noru ji tapo Daukanto aikštės ir Turniškių belaisve, atitverta ar atsitvėrusi nuo ją išrinkusių žmonių. Su politikais ji bendravo minimaliai, beveik visi susitikimai buvo formalūs ir vyko prezidentūroje. Neįsivaizduojama, kad ji juos pakviestų papietauti, gal net restorane. Atsisakyta tradicinių priėmimų didžiųjų valstybės švenčių proga.
Lietuva yra maža šalis, kiekvienas jos kampas lengvai pasiekiamas. Būtų nesudėtinga pakeliauti po Lietuvą, susitikti su gyventojais, pasidalyti mintimis, išklausyti jų rūpesčių, juos padrąsinti, jiems parodyti, kad ir jie svarbūs. Prezidento vizitai entuziastiškai laukiami. Grybauskaitė tik retkarčiais išvykdavo iš Vilniaus.
Prezidentas turi išlaikyti orumą, tad ir atstumą. Grybauskaitė nėra žmogus, kuris gali amžinai šypsotis ar glėbesčiuotis su visais. Jei prezidentas neturi įgūdžių, kurie leistų jam laisviau bendrauti su savo šalies piliečiais, jis turi juos įgyti, panašiai kaip jis turi praplėsti savo žinias ir išmokti anglų kalbos. To reikalauja jo darbas. Grybauskaitės saviizoliacija ne tiek kenkė tiesioginiam jos darbui, kiek užkirto galimybes veiksmingiau išnaudoti prezidento institucijos galias ir unikalų dorovinį autoritetą.
Trečioji yda – savikritikos stoka. Nelaukiama, kad prezidentas kaip koks nors nusidėjėlis muštųsi į krutinę ir atgailautų už savo sekuliarius, pareigybinius nusižengimus.
Ketvirtoji yda – neadekvatus komunikavimas. Prezidentė nenorėjo ar negebėjo nuodugniau pagrįsti savo nutarimus, išdėstyti veiklos gaires, ilgalaikius planus, gal net savotišką Lietuvos viziją. Be tokių paaiškinimų buvo sunku suprasti jos veiksmus, ko jais siekia, kokiu pagrindu jie priimami. Išimtį sudaro nuosekli kova su korupcija, iš dalies ir su oligarchais.
Jos požiūris į Rusiją buvo aiškus, bet ji nesistengė plačiau paaiškinti savo Rusijos politikos, paaiškinti, kokie jos privalumai, kuo, jei išvis, ji skyrėsi nuo ES ir NATO laikysenos, ir kodėl.
Svarstant nepaprastai svarbų Darbo kodeksą, prezidentė iš esmės tylėjo, plačiau prabilo, tik vetavus įstatymą. Ji minimaliai bendravo su žiniasklaida, spaudos konferencijos buvo itin retos, kitų pokalbių rėmai griežtai nustatyti, ką parodė Grybauskaitės pasipiktinimas, kai latvis žurnalistas klausė nesuderintą klausimą per televizijos laidą 2015 m.
Spaudos konferencijos yra puikus instrumentas tautai pristatyti, paaiškinti ir pateisinti savo planus ir siekius. Spaudos konferencijų beveik nebūta, tad tie planai liko menkai apšviesti. Reikėjo tenkintis spaudos tarnybos pranešimais, patarėjų aiškinimais.
Būta tikrų kuriozų. 2015 m. prezidentei besilankant Rumunijoje, jos spaudos tarnyba išplatino pareiškimą, kuriame teigiama, kad „didžiausią populiarumą turinčią politinę partiją vienas po kito krečiantys skandalai ir net prie premjero aplinkos priartėjęs korupcijos šešėlis menkina žmonių pasitikėjimą šalies politine sistema“. Kodėl Rumunijoje? Ar todėl, kad nereikėtų atsakyti į reporterių klausimus?