Kęstutis Girnius. Ko siekiama Stambulo konvencija?

Praėjus dešimčiai metų po to, kai Lietuva pasirašė Stambulo konvenciją, Lietuvos Seimas vėl ruošiasi svarstyti konvencijos ratifikavimą. Akivaizdus tradicinis Seimo baikštumas.

Jis kreipėsi į Konstitucinį Teismą (KT) prašydamas įvertinti, ar konvencijos normos, susijusios su socialinės lyties samprata, smurtu prieš moteris, ugdymo programose įtraukiama informaciją apie nestereotipinius lyčių vaidmenis, neprieštarauja Konstitucijai. Bet apie Seimo baikštumą ir baimę imtis atsakomybę už savo veiksmus truputį vėliau.

Daugiausia dėmesio bus skiriama dviem klausimams. Ar konvencija turės reikšmingą įnašą į kovą su smurtu šeimoje ir kaip ji paveiks ugdymo programas apie nestereotipinius lyčių vaidmenis.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen gana kategoriškai teigė, kad šiuo metu „Europos Sąjungos mastu moterų teisės yra ginamos labiau nei Lietuvoje.“ Bet ji konkrečiai nenurodė, kokie yra tie trūkumai Lietuvos įstatymuose ir kodėl jos vadovaujamas Seimas nesiima priemonių jiems pašalinti. Laiko juk tam būta.

Vienas pamatinių Europos Sąjungos (ES) principų – subsidiarumas – nurodo, kad kuo daugiau teisės aktų ir valdžios sprendimų turėtų būti priimama ir taikoma ne Briuselio ar tarptautinių konvencijų, bet valstybių, gal net savivaldybių lygyje, išskyrus ypatingus atvejus.

Siekiama ne tik mažinti tikimybę, kad įstatymai ir sprendimai bus primetami „iš viršaus“, bet ir suteikti žemesnėms valdžios grandims progą atsižvelgti į vietos sąlygas ir priimti atitinkamus sprendimus. Savaime aišku, kad žmogaus teisių pažeidimai niekada netoleruojami.

Stambulo konvencijos ratifikavimo šalininkai privalo konkrečiai nurodyti, kokiais išskirtiniais būdais ar priemonėmis konvencija sustiprintų kovą su smurtu šeimoje ir prieš moteris. Tada reikėtų klausti, ar negalima deramai papildyti Lietuvos įstatymų, kad šie labiau apsaugotų moteris ir malšintų smurtą šeimose.

Tik jei tokios apsaugos negali užtikrinti valstybė (kas labai abejotina), turėtume tvirtą pagrindą ratifikuoti konvenciją.

Nors kai kurie konvencijos oponentai laiko konvenciją mėginimu įteisinti radikalią genderizmo ideologiją, pats tekstas pakankamai nuosaikus. Konvencijos 3 straipsnyje lytis apibrėžiama kaip „socialiai susiformavę vaidmenys, elgesys, veikla ir savybės, kurias tam tikra visuomenė laiko tinkamomis moterims ir vyrams“.

Praeityje buvo galvojama, kad moterys turi ištekėti, turėtų vaikų, būti pamaldžios ir pavaldžios savo protingesniems vyrams. Priklausomai nuo valstybės ir laiko, jos buvo traktuojamos beveik kaip vaikai, neturėjo teisės balsuoti, turėti nuosavybės, liudyti teismuose. Visa tai mažai ką bendro turėjo su jų biologine prigimtimi, o tik atspindėjo patriarchalines vyrų išankstines nuostatas.

Konvencijos 14 straipsnyje apie švietimą rašoma, kad prireikus šalys formaliose mokymo programose ir visuose švietimo lygmenyse turi įtraukti medžiagą apie moterų ir vyrų lygybę, nestereotipinių lyčių vaidmenį, abipusę pagarbą, nesmurtinį konfliktų sprendimą tarpasmeniniuose santykiuose, smurtą dėl lyties prieš moteris ir teisę į asmens neliečiamybę.

Taikant subsidiarumo principą, šalims priklauso teisė pačioms spręsti, kiek dėmesio teikti šiems gana skirtingiems klausimams ir kuriems jų skirti pirmenybę.

Nuo pat pradžių religinės bendruomenės Stambulo konvenciją laikė savotišku Trojos arkliu, kuris privers valstybę visas ugdymo programas papildyti mokymo medžiaga apie nestereotipinius lyčių vaidmenis, netiesiogiai pritarti homoseksualizmui, transseksualizmui, teorijoms, kad yra keturios ar daugiau lyčių. Ši panika perdėta.

Nėra primetama vieninga mokymo programa, o per internetą ir kitas susisiekimo priemones ir maži vaikai žino, kad yra homoseksualų, kad vyksta lyties keitimo operacijos, kaip jie ir žino, kad gandrai neatneša jų broliukų ar sesučių. Galima kalbėti apie nestereotipines lytis nei jas puoselėjant, nei smerkiant, o, pavyzdžiui, nurodant, kad JAV maždaug 3,5 proc. apklaustųjų save laiko LGB [homoseksualiais arba biseksualiais – red.] ir 0,3 – transeksualais.

Tokios žinios nesudrebins nei valstybės, nei religinių bendruomenių pamatų.

Antra vertus, yra šiek tiek pagrindo nuogąstauti, kad kai kurie politikai ir organizacijos perša religijoms nepriimtinas, net priešiškas nuostatas. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ne kartą ragino teisę į abortą įtraukti į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją. Ar tai reikštų, kad reikėtų Katalikų Bažnyčią įtraukti į nuoseklių žmogaus teisių pažeidėjų gretas?

Nežinau konvencijos teksto redagavimo užkulisių Europos Taryboje. Bet kyla įtarimas, kad stengtasi šiek tiek nesąžiningai į konvenciją apie kovą su smurtu šeimose įterpti daugeliui abejotinus mokymo programos pokyčius.

Jei Europos Taryba manė, kad reikia visų šalių ugdymo programas papildyti mokymo medžiaga apie nestereotipinius lyčių vaidmenis, ji turėtų parengti atitinkamą konvenciją ir raginti savo narius ją priimti, o ne prijungti šį reikalavimą prie kitos, kitą klausimą sprendžiančios sutarties. Tai būtų buvę garbingiau. Ir jei kalbama apie smurto šeimoje priežastis, daugiausia dėmesio reiktų skirti alkoholizmui, o ne homo ar transfobijai.

Prieš dešimt metų Vyriausybė pasinaudojo tarptautinės teisės suteikta galimybe vienašaliu pareiškimu patikslinti vienos ar kitos Konvencijos nuostatos turinį. Ji nurodė, kad „Lietuva Konvencijos nuostatas taikys vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais principais ir normomis.“ Seimas dabar galėtų nurodyti Vyriausybei papildyti savo vadinamąjį „signing statement“, kad, nutarus ratifikuoti konvenciją, būtų aišku, kam pritariama ir kokiai mokymo medžiagai – pavyzdžiui, kovai su alkoholizmu – būtų skiriama pirmenybė.

Agnė Širinskienė teigė, kad per 30 metų pirmą kartą Konstitucinį Teismą (KT) pasieks kreipimasis, kuomet besikreipiantys asmenys yra įsitikinę, kad nėra prieštaravimo Konstitucijai, bet vis tiek kreipiasi kitais sumetimais.

Teiginys nėra tikslus. Deja, Seimas turi seną ir negarbingą tradiciją prašyti KT priimti galutinį sprendimą dėl klausimų, kurie priklauso išskirtinai Seimo kompetencijai. Prisimenu – nes apie tai rašiau, – kad 2009 m. pradžioje deputatai prašė KT išaiškinti, ar Arūnas Valinskas buvo teisėtai išrinktas Parlamento Pirmininku, ar parlamentarai gali didinti sau atlyginimus, kokia papildoma veikla gali užsiimti Seimo nariai.

Neatmestina galimybė, kad išradingas deputatų būrys paprašys KT nutarti, kiek ilgai deputatai gali pietauti, ar trumpų ar ilgų sijonų dėvėjimas dera su konstitucine aprangos doktrina, ir kad KT rimtai svarstys tokius kreipimusis.

Parlamentas, o ne kuri kita institucija, nustato vidaus tvarkos taisykles, jo nutarimas turi būti lemiamas. O išskyrus ypatingus atvejus, Seimas ir jo teisininkai turi gebėti nuspręsti, ar kuris nors nutarimas dera su Konstitucija. Vaikų darželio mentalitetas eilinį kartą užvaldė Seimą, jo nariams vos drįstant priimti nutarimą be KT imprimatur.