Kęstutis Girnius. Kokia bus pagrindinių kandidatų užsienio politika?

Lietuvos prezidento svarbiausia užduotis – spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdyti užsienio politiką.

Visi trys pagrindiniai kandidatai – Gitanas Nausėda, Saulius Skvernelis, Ingrida Šimonytė – yra užsienio politikos naujokai, ne specialistai.

Kaip premjeras, Skvernelis įgijo šiek tiek patirties, nors jo intervencijų pasekmės nėra vienareikšmės. Nutarimas pakviesti Lenkijos premjerą atvykti į Lietuvą su vizitu turėjo itin reikšmingą vaidmenį, normalizuojant pašlijusius Lietuvos ir Lenkijos santykius, bet siūlymai Baltarusijoje dėl Astravo jėgainės rodė jo žinių ir įgūdžių ribotumą.

Būdama finansų ministre, Šimonytė dalyvavo ES ministrų pasitarimuose, bet finansų politikos specialistas gali būti užsienio politikos analfabetas.

G. Nausėda yra politikos neofitas, užsienio politika tik viena iš daugelių sričių, kuriose jis neturi praktinės patirties ir kompetencijos.

Dabartinių kandidatų padėtis nėra išskirtinė. Nė vienas Lietuvos prezidentas nebuvo užsienio politikos specialistas, visi turėjo tik minimalią patirtį, išskyrus gal Grybauskaitę. Laimingai užsienio politika nėra sritis, kuri reikalauja išskirtinių gebėjimų ar ilgametės patirties. Daugelis JAV prezidentų pradėjo eiti savo pareigas be didesnių žinių, bet greitai įgijo reikalingą kompetenciją. Tad dabartinių kandidatų patirties stoka nėra neįveikiama kliūtis, juolab kad pagrindines užsienio politikos gaires lemia mūsų narystė NATO ir ES.

Ryškiausias kontrastas yra tarp Šimonytės ir Skvernelio. Kaip pastebėjo vienas pažįstamas, Skverneliui beveik viską, ką Grybauskaitė darė, buvo blogai, tad beveik viską reikia keisti. Šimonytei viskas buvo gerai, tad nėra ko ir keisti. Grybauskaitės gerbėjams Šimonytė yra ideali kandidatė, o Skvernelis netinkamas. Premjero šalininkams Šimonytės pergalė reikštų, kad nevykusi, gal net žalinga Grybauskaitės politika būtų tęsiama dar penkerius metus.

Šimonytė pripažįsta, kad Lietuva dažnai būdavo vadinama vieno klausimo valstybe, visada kalbančia apie Rusiją. Pasak kandidatės, tas kalbėjimas buvo pagrįstas. Su Rusija nėra ko kalbėti, išskyrus gal smulkius techninius klausimus. Neaišku, ar jos retorika bus kovingai atkakli kaip Grybauskaitės, bet priekaištų Rusijai bus ir jų bus daug.

Nerimą kelia jos pastabos dėl santykių su Estija ir Latvija. Pasak Šimonytės, „iki šiol galime matyti, kad yra labai daug pastangų mūsų trijulę bandyti išpjaustyti, ir paprastai tose pastangose dalyvauja mums žinoma šalis. Nepakanka dėmesio mūsų nuoširdžiam broliškam pasišnekėjimui su broliais latviais ir broliais estais, kai bandoma mus priešinti dėl trečiosios šalies interesų“.

Pagrindiniai tarpusavio santykių bruožai buvo nustatyti, kai Rusiją valdė Jelcinas, ne Putinas, juos ženklino įtampa nuo pirmųjų nepriklausomybės atgavimo dienų. Buvo varžomasi dėl užsienio investicijų ir narystės NATO bei ES, kai buvo manoma, jog iš pradžių tik viena šalis bus pakviesta. Politinis bendravimas buvo ribotas ir formalus. Baltijos Asamblėja ir Ministrų Taryba yra tik menki Šiaurės šalių bendradarbiavimo institucijų šešėliai. Putinas atsakingas dėl to, kad prezidentė nedalyvavo Latvijos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečio šventėse. Per lengva visas bėdas suversti Rusijai.

Panašią vaizduotės stoką rodo Šimonytės požiūris į Astravo branduolinę jėgainę. Ji kartoja pasenusias mintis, nepripažįsta, kad Lietuvos planai užkirsti statybą ar energijos eksportą yra žlugę, galvoja apie arbitražą ir t. t. Problema nėra tik tai, kad ji nusigręžia nuo tikrovės, bet ir tai, kad jos laikysena ir barimai sumažins Lietuvos galimybes teigiamai paveikti Baltarusiją.

Pritariu buvusio JAV sausumos pajėgų Europoje vado Beno Hodgeso nuomonei, kad naujasis Lietuvos prezidentas turi daryti viską, kas įmanoma paskatinti prezidentą Aliaksandrą Lukašenką į Baltarusiją neįsileisti Rusijos sausumos pajėgų. Ši nuostata jai svetima.

Viliuosi, jog Šimonytė nenutars likti vienos šalies politikos šalininke, nes tai mažintų galimybes praplėsti Lietuvos užsienio politikos laukus, ieškoti naujesnių bendravimo būdų su Baltijos ir Šiaurės šalimis, gal net su Vidurio Europos valstybėmis, kurioms Rusija nėra toks baubas. Nevalia turėti iliuzijų dėl Rusijos, bet nevalia leisti dėmesiui Rusijai užgožti kitas šalis, problemas, iniciatyvas.

Skverneliui netrūksta vaizduotės bei ryžto siekti alternatyvių sprendimų. Bet reikia sveiko proto bei nujautimo, kas įmanoma ir kas ne. Pirmą kartą, išgirdus jo pasiūlymą Astravo atominę elektrinę paversti dujine, nežinotum, ar žiūrime „Panoramą“, ar „Dviračio žinias“. Beveik neįmanoma sugalvoti mažiau realistiško plano.

Išgirdus Skvernelio pasiūlymą Astravo atominę elektrinę paversti dujine, nežinotum, ar žiūrime „Panoramą“ ar „Dviračio žinias“.

K. Girnius

Atrodo, kad jis rimtai svarsto galimybę perkelti mūsų ambasadą į Jeruzalę, nors tai nederėtų su JTO rezoliucijoms, tarptautine teise, bei bendra ES pozicija. Šiuo žingsniu būtų siekiama įsiteikti ne tik Izraeliui, bet ir JAV. D. Trumpo politika šiuo, kaip ir daugelio kitų klausimų, prieštarauja ilgalaikėmis JAV tradicijoms, tad neaišku, kiek ilgai jo pravesti pokyčiai galiotų. Skvernelis ir kitais būdais siekia įtikti Vašingtonui, antai, perkant suskystintas dujas, nors nežinau, kuo šios dujos geresnės už kitų šalių.

Skvernelis aiškina, kad jis siekia atstatyti dvišalius susitikimus su JAV, nes Baltijos šalių interesus dažnai sunku suderinti. Jis gali siekti tokių susitikimų, bet Vašingtonas lems, ar jie įvyks, nepriklausomai nuo Skvernelio maldavimų. Dažnas pastabas apie nesutarimus su Baltijos šalimis nelydi teiginiai, kad bus siekiama juos pašalinti, nors tai turėtų būti prioritetas. Sveikintinos premjero pastabos apie glaudesnius ryšius su Japonija. Tikiu, kad susidomėjimo nesukėlė vien žinojimas, kad Grybauskaitė ligi šiol ten nenuvyko su vizitu.

Nors gal nemandagu, reikia atkeipti dėmesį į Skvernelio anglų kalbos įgūdžius. Jei kalbos nemoki arba žinios yra elementarios, sunku rišliai kalbėti bendrose ES sutikimuose, neoficialiuose pokalbiuose, juolab vykdant derybas.

G. Nausėdos pasisakymai beveik visais klausimais yra išlaikyti, nuosaikūs, santūrūs, galėtų būti perkelti į diplomatų praktikantų vadovėlį. Reikia palaikyti Ukrainą, bet ir kritikuoti ten paplitusią korupciją. Ūkinis bendradarbiavimas su Kinija pageidautinas, bet ne, jei kenktų nacionaliniam saugumui. Dalai Lama gerbtinas dvasinis vadovas, bet prezidentas neturėtų jo oficialiai priimti. Pageidautinas dialogas su Rusija, bet tik neatsisakant savo principų. Nors pirmas vizitas būtų į Lenkiją, „kalbant apie lenkišką ir baltoskandišką sparną, aš norėčiau, kad Lietuva skristų abiem sparnais“. Gal net atsiras galimybė Baltijos ir Šiaurės šalių formatą „išplėsti dar vienu nariu – Jungtine Karalyste, ypač kai „Brexit“ taps realybe“.

Kitaip tariant, Nausėda kalba, jog sieks, kad vilkas būtų sotus, o avis sveika. Bet jis neturi praktinės patirties, ir nežinia, ką jis darys, kai turės rinktis tarp netobulų alternatyvų.