Kyla klausimas, kiek skanėstų ras prezidentas, ir kiek jis pajėgs juos suderinti.
Rinkimai dar neįvyko, galutinius rezultatus sužinosime tik spalio 25 d. Gyventojų apklausų rezultatai vieni nuo kitų skiriasi, bet nedaug. Rinkos tyrimų bendrovės „Norstat“ liepos 29–rugpjūčio 31 d. apklausa rodo, kad 33 proc. apklaustųjų įvardijo konservatorius (TS-LKD) pirmuoju savo pasirinkimu, 15,4 proc. valdančiąją LVŽS, 13 proc. socdemus (LSDP). Apklausos metodologija nėra standartinė.
Pagal bendrovės „Spinter tyrimai" rugpjūčio 26–rugsėjo 4 d. apklausos duomenis, TS-LKD palaikytų 15,3 proc. apklaustųjų, 13,7 proc. balsą atiduotų „valstiečiams“, 8,9 proc. LSDP. Palyginus su ankstesne apklausa, visų trijų partijų populiarumas smuko, „valstiečių“ labiausiai – 1,9. Padidėjo Darbo partijos palaikymas, taip pat ir Laisvės partijos, kuri savo populiarumu (4,8 proc.) pralenkė Liberalų sąjūdį (4,2 proc).
Naujausi „Vilmorus“ duomenys panašūs į „Spinter.“ Bet įsidėmėtina, kad iš apsisprendusiųjų apklaustųjų 21 proc. palaikytų „valstiečius“, 20,8 – TS-LDK, ir „darbiečiai“ ir socdemai surinktų apie 11,5 proc. balsų, Liberalų sąjūdis – 7,7 proc. Partija „Laisvė ir teisingumas“, vadinamieji „Trys mušketininkai“ įveiktų 5,0 proc. barjerą, Laisvės partija liktų už borto.
Nepaisant to, kokie bus galutiniai rezultatai, prezidentas negalės gardžiuotis pasirinkimo galimybėmis. Rinks ne geriausią iš gerų, bet veikiau mažesnę blogybę.
Lietuvos rinkėjai paprastai palaiko kairiuosius, dešiniųjų pergalei reikia ypatingų aplinkybių, bet jų šiemet nematyti. Be to, partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis yra silpnas vadovas, ką jis pats netiesiogiai pripažįsta pirmąją vietą sąraše perleisdamas Ingridai Šimonytei, taip pat nurodydamas, kad ji yra partijos kandidatė į premjerus.
Šiais žingsniais jis iš dalies amortizuoja savo silpnybes, bet rimto vadovo stoka kenkia partijai. Nors neabejojama, kad Šimonytė būtų kompetentinga premjerė, ji nėra ta charizmatinė asmenybė, kuri gebės ženkliai padidinti už TS-LKD balsuojančiųjų skaičių.
Laisvės partija garantuoja neįvesianti naujų mokesčių ir siūlo sumažinti gyventojų pajamų mokestį iki 15 proc. Liberalų sąjūdis irgi žada per ketverius metus gyventojų pajamų mokestį sumažinti iki 15 proc., bet ir iki 5 proc. sumažinti PVM būtiniausiems maisto produktams, kas padėtų vargingiesiems. Liberalai norėtų maksimaliai apriboti valstybės konkuravimą su verslu, kas nedera su Nausėdos siūlymu steigti valstybės banką ir, ko gero, didinti valstybės vaidmenį šalies ūkyje.
Nausėda įsijaučia į užsienio politikos formuotojo vaidmenį, jam gana gerai sekasi, sulaukia teigiamo užsienio dėmesio. Nors pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos bruožai nustatyti, jam rūpi įvesti savo akcentus, o ne tik sekti pirmtakų pavyzdžiu, o tam reikia lankstumo ir darnios komandos, kuri palaikytų jo iniciatyvas.
Šiuo atžvilgiu konservatoriai nėra idealus partneris. Konservatorių užsienio politika griežta ir kategoriška, o pagrindiniai šios politikos formuotojai, arba bent tie, kurie labiausiai apie ją kalba yra dar griežtesni ir kategoriškesni. Turiu omenyje Audronių Ažubalį, Lauryną Kaščiūną ir Žygimantą Pavilionį. Jei vienas jų taptų užsienio reikalų ministru, konfliktas su prezidentu būtų užprogramuotas. Net ministrais netapę, jie siektų laiduoti, kad Nausėdos politika neatitoltų nuo jų pageidaujamo kurso. Vargu, ar Nausėda nori ant savęs užsikrauti šitokią naštą.
Teoriškai kairiosios partijos labiau linkusios palaikyti gerovės valstybės idėją, nors gali būti nesutarimų dėl detalių ir ne tik dėl detalių. Visos trys gana nekonkrečiai kalba apie mokesčių didinimą, net ir socdemai. Nors Gintautas Paluckas didžiuojasi, kad „drąsiai ir atvirai kalbame“, kaip valstybė surinks pinigus, BNS spaudos konferencijoje minėjo tik nuosavybės mokestį bei juridinių asmenų pelno mokesčio didinimą. To nepakaks.
Antra vertus, negalima visas tris kairiąsias partijas suplakti į vieną. Socdemų ir „valstiečių“ tarpusavio trintis akivaizdi. Abiejų partijų vadovai neigia svarstę koalicijos sudarymą. Nepaisant nesutarimų, kairios partijos galėtų susitarti dėl valdančios koalicijos. Valdžios trauka yra stipri, o Paluckas jaučia poreikį įrodyti, kad jis atgaivino partiją ir sugrąžino ją į valdžią. Darbo partija yra didelis nežinomasis, jos veikimo gaires nustato nuoseklumu nepasižymintis Viktoras Uspaskichas, bet sunku įsivaizduoti, kad jį bendrauti kviestų dešinieji ir kad jis sutiktų.
Daugiausia mandatų turėtų surinkti „valstiečiai“. Nausėda su jais yra metus bendravęs, ne kartą sakęs, kad gali dirbti su Skverneliu. Premjeras tą patį sako apie prezidentą, nors paskutiniu metu padidėjo įtampos, pavyzdžiui, dėl Skvernelio reikalavimo surengti Valstybės gynimo tarybos posėdį aptarti tolesnius žingsnius kovoje su COVID-19. Paaiškėja, bent Nausėdos požiūriu, neigiami Skvernelio bruožai – užsispyrimas, atkaklus tų pačių reikalavimų kartojimas, net kai prezidento nuostatos yra aiškios, gal net slaptas įsitikinimas, kad jis galės priversti neryžtingą prezidentą nusileisti.
Didesnė bėda – tai Karbauskis ir Veryga. Reikia itin daug kantrybės, norint bendradarbiauti su Karbauskiu, kuris yra įsitikinęs savo neklystamumu, pripratęs mokyti visus, bet nė vieno nesiklausyti. Karbauskis gal ir siektų kurti gerovės valstybę, bet savo variantą, ne prezidento. Veryga irgi arogantiškas (prezidentas nėra „mano vadovas) ir atgrasus, bet ir mažesnė problema. Prezidentas gali, turėtų atmesti jo kandidatūrą į ministrus.
Atrodo, jog nė viena galima valdančioji koalicija netenkins prezidento lūkesčių.