Konservatorių vadovybė turėtų nedelsdama iškelti jo kandidatūrą, o prezidentas Nausėda ją patvirtinti. Laimėtų Lietuva ir Europa. Kubilius yra patyręs politikas, du kartus buvo šalies premjeras, kai Lietuva grūmėsi su milžiniškomis jos nesukeltomis finansinėmis krizėmis, ir abu kartus sėkmingai jas įveikė, nors buvo smarkiai kritikuojamas, drįsęs griebtis reikalingų bet nepopuliarių sprendimų.
Jis aktyvus Europos parlamento narys, kurio veiklą vertina kitų šalių politikai. Kubilius puikiai susipažinęs su užsienio politikos problemomis, nėra tik stebėtojas, kuris kartkarčiais komentuoja kitų pasiūlymus. Prieš dvejus metus jis paskelbė tekstą „Apie Lietuvos užsienio politikos strategiją iki 2030-ųjų“, ko nėra padaręs ir ko veikiausiai negalėtų padaryti dabartinis užsienio reikalų ministras. Kubilius yra plačiai apsiskaitęs intelektualas, kurio žinios ir interesai gerokai platesni negu eilinio politiko.
Dėl pareigų Briuselyje ir kitų priežasčių Kublius jau kurį laiką ne itin aktyviai dalyvauja vidaus politikoje, tad norėčiau trumpai priminti skaitytojui jo pasiekimus per dvi premjero kadencijas.
Jis pirmą kartą tapo premjeru lapkritį 1999m. po to, kai du premjerai G. Vagnorius ir R. Paksas jau buvo pasitraukę iš tų pareigų tais pačiais metais. Šalies ūkį smarkiai sukrėtė 1998 m. Rusijos fiskalinė griūtis.
Kubiliaus Vyriausybė griebėsi griežtų taupymo priemonių, sumažino išmokas geriau uždirbantiems pensininkams, nukėlė buvusių rublinių indėlių atkūrimą bei kompensacijų už grąžinamą žemę ir namus mokėjimą, atsisakė kitų finansinių įsipareigojimų. Šios priemonės stabilizavo ūkį, BVP pakilo beveik 4 proc. Bet politinė kaina buvo milžinišką, 2000 m. Seimo rinkimuose konservatoriai laimėjo tik 9 vietas.
Per pirmuosius devynis 1999 m. mėnesius BVP smuko net 4,9 proc., palyginus su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, 2000 m. pradžioje nedarbo lygis siekė 10 proc., didžiausias procentas nuo nepriklausomybės atgavimo. „Mažeikių naftos“ pardavimas/atidavimas JAV bendrovei „Williams International Company“ sukėlė sąmyšį ir pyktį, konservatorių partija suskilo, kai Vagnorius ir kiti įkūrė naują partiją, vadinamąjį Nuosaikiųjų konservatorių sąjunga.
Kubiliaus Vyriausybė griebėsi griežtų taupymo priemonių, sumažino išmokas geriau uždirbantiems pensininkams, nukėlė buvusių rublinių indėlių atkūrimą bei kompensacijų už grąžinamą žemę ir namus mokėjimą, atsisakė kitų finansinių įsipareigojimų. Šios priemonės stabilizavo ūkį, BVP pakilo beveik 4 proc. Bet politinė kaina buvo milžinišką, 2000 m. Seimo rinkimuose konservatoriai laimėjo tik 9 vietas.
Kai 2009 m. rudenį Kubilius vėl buvo prisaikdintas premjeru visas pasaulis dar kentėjo nuo vadinamosios Didžiosios recesijos, didžiausio ekonomikos nuosmukio nuo Didžiosios depresijos laikų. 2009–2010 m. Lietuva pergyveno milžinišką krizę, valstybė buvo ant bankroto ribos, biudžeto deficitas siekė 9 proc., buvo rimtai svarstoma, ar kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą dėl gelbėjimo paketo.
Vyriausybė veikė energingai, skubiai priėmė radikalius sprendimus, vadinamąsias „naktines reformas“, kurias oponentai negailestingai kritikavo. Vyriausybės laimėjimai reikšmingi ir dėl to, kad ji neturėjo tvirto palaikymo iš kitų Lietuvos institucijų. Prezidentė Dalia Grybauskaitė iš esmės pritarė reformoms, bet siekė išsaugoti savo politinį kapitalą, kartais iškeldama neįgyvendinamų reikalavimų. Ji pabrėžė būtinybę mažinti biudžeto deficitą, bet įspėjo, kad vetuos mėginimus mažinti išlaidas ar didinti mokesčius. Gal manė, kad pinigai plauks į valstybės iždą kaip mana iš dangaus.
Gerokai didesnių bėdų sukėlė Konstitucinis teismas (KT) kaišiojęs pagalius į Vyriausybės darbą, uzurpuodamas Vyriausybės ir Seimo teisę nustatyti ir vykdyti ūkio politiką. 2010 m. sprendime KT aiškino, jog pensijos ir atlyginimai turi būti mažinami tokiu būdu, kad būtų išlaikomos ankstesnių išmokų dydžio proporcijos. Vyriausybės pagirtinas nutarimas labiau mažinti tebedirbančiųjų pensininkų pensijas esą pažeidė Konstitucijos „proporcingumo“ principą. Aš visada įtariau, kad KT labiausiai rūpėjo užtikrinti, kad jo sieksniniai atlyginimai liktų neliečiami.
Būta klaidų, kartais ir didelių, ypač viešųjų ryšių srityje, nepakankamai dėmesio buvo skiriama pastangoms rinkėjams paaiškinti nutarimų pagrindus. Entuziazmo pagautas, Kubilius ne kartą teigė, kad apie jo Vyriausybės ūkio politiką „bus rašomi vadovėliai ir disertacijos.“ Kol kas neteko matyti tų vadovėlių, gal nepakankamai stropiai jų ieškojau. Kubiliaus gebėjimai du kartus stabilizuoti padėtį yra pagrindas tvirtinti, kad jis buvo geriausias Lietuvos premjeras.
Kubiliaus politikos principingumą patvirtino Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), 2017 m. liepą atmesdamos vienos pareigūnės skundą, kad jos turtas buvo nusavintas neteisėtai, nes valstybinė pensija buvo sumažinta 15 proc. be kompensacijos.
Teismas nurodė, jog Vyriausybės per krizę įvestos taupymo priemonės nepažeidė žmogaus teisių, kad Lietuvos valdžia turėjo teisę nustatyti, kaip kovoti su ekonomine krize, ir kad Vyriausybė siekė „užtikrinti tolimesnį valstybės gebėjimą apsaugoti pažeidžiamiausias visuomenės grupes.“
Tai rodo kad nepaisant dažnai griežtų žodžių ir laikysenos, Kubilius buvo ne ideologinis karys, abejingas savo reformų poveikiui pažeidžiamiausiems piliečiams, o žmogus, jautriai reaguojantis į savo vyriausybės sprendimų pasekmes vargingiausiems. Jei teisingai prisimenu, Kubilius sumažino savo atlyginimą net 40 proc. „Naktinės reformos“ buvo griežtos, bet ir socialiai atsakingos. Užsienio ekspertai, jei ne lietuviai, įvertino jo pastangas ir pasiekimus.
Būta klaidų, kartais ir didelių, ypač viešųjų ryšių srityje, nepakankamai dėmesio buvo skiriama pastangoms rinkėjams paaiškinti nutarimų pagrindus. Entuziazmo pagautas, Kubilius ne kartą teigė, kad apie jo Vyriausybės ūkio politiką „bus rašomi vadovėliai ir disertacijos.“ Kol kas neteko matyti tų vadovėlių, gal nepakankamai stropiai jų ieškojau. Kubiliaus gebėjimai du kartus stabilizuoti padėtį yra pagrindas tvirtinti, kad jis buvo geriausias Lietuvos premjeras.
Neginčytina, jog vakarų korespondentai dažnai ima interviu iš Landsbergio, bet ne todėl, kad jis pasakys ką nors naujo ir reikšmingo, bet kad gaus pikantiškų citatų, kuriose smerkiama Rusija ir Putinas, išreiškiama tvirta parama Ukrainai ir apgailestaujama dėl Vakarų vėluojančios ir ribotos paramos. Pastaruoju metu Landsbergis nepagarbiai prabilo apie savo senelį, nepriklausomybės atgavimo kalvį, nors jei jis nebūtų patriarcho vaikaitis dar tebebūtų eilinis URM’o pareigūnas.
Yra kitų žmonių, kurie irgi būti tinkami komisarai, pvz. buvusi Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Gal dar vienas kitas jų kartos narys. To negalima sakyti apie jaunesnę I. Šimonytės ir G. Landsbergio kartą, kuri turi itin kuklų iškilesnių politikų sąrašą, kuris pastaruoju metu dar sutrumpėjo. Mantas Adomėnas, puikus akademikas bet mittelmäßig politikas, pasitraukė iš viceministro pareigų, kai buvo pagautas neblaivus. Čia ne tragedija, Lietuva labiau laimės, jei Adomėnas pasišvęs kultūrai.
Anušauskas ir M. Navickienė buvo vieninteliai ministrai, kurių darbą pastoviai teigiamai vertino Lietuvos žmonės. Konservatorių vadovybė be tvirtesnio pagrindo atleido jį iš ministro pareigų, G. Landsbergis turėjo pagrindinį vaidmenį, pašalinant, susidorojant su Anušausku. Navickienė pati sudegė. Suprasdama, kad jos privati kelionė nederėjo su jos pareigoms, ją nutylėjo, vildamasi, kad niekas nesužinos. Ši naivi viltis nepasiteisino. Gaila, nes ji buvo veiksminga ministrė, per kurios kadenciją pagerėjo vargingesniųjų padėtis. Vargu, ar jai pasiseks sugrįžti į „didžiąją“ politiką.
Jei Kubilius yra geriausias premjeras, tai G. Landsbergis yra silpniausias užsienio reikalų ministras. Susidaro įspūdis, kad jis siekia kaip nors išsiskirti, bet nesugeba to padaryti prasmingai, todėl griebiasi šiaudo ir triukų.
Akivaizdžiausias pavyzdys yra nutarimas mesti iššūkį Kinijai ir peržengti jos raudonąją liniją dėl ryšių su Taivanu, nederinus pozicijos nei su ES partneriais, nei su visais Vyriausybės nariais. Kinija sušvelnino savo sankcijas po to, kad ES stojo ginti Lietuvą, bet neprotinga padaryti antrą galingiausią pasaulio šalį savo priešu.
Neginčytina, jog vakarų korespondentai dažnai ima interviu iš Landsbergio, bet ne todėl, kad jis pasakys, ką nors naujo ir reikšmingo, bet kad gaus pikantiškų citatų, kuriose smerkiama Rusija ir Putinas, išreiškiama tvirta parama Ukrainai ir apgailestaujama dėl Vakarų vėluojančios ir ribotos paramos. Pastaruoju metu Landsbergis nepagarbiai prabilo apie savo senelį, nepriklausomybės atgavimo kalvį, nors jei jis nebūtų patriarcho vaikaitis dar tebebūtų eilinis URM’o pareigūnas.
Premjerė nesiekia šio posto, bet jai ir netinka. Prezidento rinkimus, kuriuos ji pralaimėjo santykiu 1 – 3, rodo, kad Lietuvos žmonės nepalaiko jos politikos ir veikiausiai nepritaria jos charakteriui. Šimonytė įžeidi ir perdėm jautri kritikai, kas skatina ją imtis neatsakingų sprendimų, kaip pernai metų neapgalvoto ir vaikiško grasinimo atsistatydinti ir paleisti Vyriausybę.
Komisaras neprivalo būti sėkmingas politikas, bet akivaizdus rinkėjų nusigręžimas verčia abejoti jos tinkamumu.
Taigi, Kubilius.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.