Prezidentas prašys Konstitucinio Tribunolo įvertinti, ar įstatymas atitinka konstitucijos nuostatas dėl žodžio laisvės, tad neatmestina galimybė, kad peržiūra sudarys sąlygas pakeisti įstatymo nuostatas, kurias smarkiai kritikavo daugelis šalių ir istorikų.
Lenkijos valdžią seniai piktina tai, kad Aušvicas ir kitos Lenkijos teritorijoje įkurtos naikinimo stovyklos dažnai vadinamos „Lenkijos mirties stovyklomis“, lyg Lenkijos valdžia ar lenkai būtų atsakingi už jų pastatymą ir veikimą.
Apskritai vyrauja nepasitenkinimas, kad neįvertinamos lenkų kančios per vokiečių okupaciją, ir pasipiktinimas dėl kai kurių sluoksnių polinkio vaizduoti lenkus kaip antisemitus ir nacių kolaborantus, turėjusius reikšmingą vaidmenį masiniame žydų žudyme.
Lenkijos valdžia turi teisę kovoti su istorijos klastojimu ir iškreipimais, bet pasirinko ydingas priemones – cenzūrą ir žodžio laisvės apribojimus. Ji nėra vienintelė šalis, besigriebianti tokių priemonių. Lietuvos įstatymai numato baudžiamąją atsakomybę už viešą pritarimą, neigimą ir šiurkštų menkinimą tokių nusikaltimų, kuriuos patyrė Lietuva ir jos gyventojai – už sovietų ir nacių agresijos, genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų šlovinimą.
Daugiausia dėmesio skiriama tokiems teiginiams, kaip „savieji šaudė savuosius“, ar Lietuvos okupacijos neigimui. Visiškai neįtikina mėginimai aiškinti, kad šitokie draudimai nepažeidžia saviraiškos laisvės, nes jais esą siekiama užkirsti kelią dezinformacijai, neapykantos kurstymui ir kitų asmenų įžeidinėjimui.
Juk pagrindinė pastarųjų siekių įgyvendinimo priemonė kaip tik yra žodžio laisvės apribojimas ir baudos už nuomonės reiškimą. Žodžio laisvę irgi pažeidžia Holokausto neigimo kriminalizavimas, plačiai paplitęs Europoje, bet nesuderinimas su amerikietišku žodžio laisvės supratimu.
Naujasis Lenkijos įstatymas yra iš principo nevykęs. Bet kol kas nežinia, kaip jis bus taikomas, kas bus laikoma mėginimu lenkų tautai priskirti nacių įvykdytus nusikaltimus. Nuogąstaujama, kad bus stengiamasi neigti atskirų lenkų vaidmenį žudant ar išduodant žydus.
Vieni tyrinėtojai spėja, kad lenkai gal prisidėjo prie daugiau negu šimto tūkstančio žydų nužudymo. Dažnai minimas pogromas Jedvabno kaime 1941 m. liepą, kai istoriko Jano Grosso žodžiais, pusė kaimo gyventojų išžudė kitą pusę, įvarydami žydus į tvartą, gyvus juos sudeginant.
Bet Grossas sutirštino spalvas –žuvusiųjų skaičius yra gerokai mažesnis, negu jis skelbia, žudyme dalyvavo gal 60 žmonių, taigi ne daugiau nei penktadalis vyrų, o ne pusė kaimo. Be to, esama duomenų, jog žudynės kilo ne spontaniškai, bet vykdant atvykusių vokiečių nurodymus.
Tai ne vienintelis šiurpus įvykis, kuris skirtingai interpretuojamas, skirtingai priskiriama atsakomybė už nusikaltimus. Kai kurie Vakarų istorikai yra linkę laikyti lenkus ir kitus rytų europiečius lygiateisiais Holokausto vykdytojais.
Šitam požiūriui negaliu pritarti – Holokaustas buvo vokiečių projektas, jų sugalvotas ir įgyvendintas, nors ne be vietos kolaborantų įnašo.
Istorikas Timothy Snyderis yra klausęs, kaip galima paaiškinti tai, kad, nepaisant skirtingų santykių su žydais, visose Rytų Europos šalyse nuo Estijos iki Bulgarijos 1941 m. vasarą pradėta masiškai žudyti žydus. Neabejotina, kad būta antisemitizmo, bet jis egzistavo dešimtmečius, neiššaukęs masinių žudynių. Sovietų okupacijos žiaurumai skatino suvedinėti sąskaitas, tad būtų buvę pogromų, nes žydai buvo mėgstamiausias, nors ne vienintelis, kerštaujančių taikinys. Bet to negana.
Jei vidaus įvykiai ir konjunktūra būtų turėję lemiamą vaidmenį, įvykių eiga gerokai skirtųsi nuo vienos šalies iki kitos. Bet visose šiose šalyse mažiau ar daugiau įvyko masinės žudynės, tad lemiamą vaidmenį suvaidino visiems bendras išorės veiksnys, būtent Vokietijos kariuomenės ir specialių dalinių, vadinamųjų Einsatzgruppen, įžygiavimas.
Jie atvyko ir dirigavo žudynėms. Verta paminėti, kad kai Vokietijos kariuomenė 1939 m. trumpam užėmė Jedvabną, žudynių nevyko, nes tuo metu vokiečiai dar nebuvo nutarę masiškai žudyti žydus.
Naciai jautė ypatingą neapykantą lenkams. Jokia kita šalis, išskyrus dalį Sovietų sąjungos, nepergyveno tokių išskirtinai bjaurių ir nuožmių represijų, kurios radikaliai skyrėsi nuo Danijos, Olandijos, Lietuvos okupacijų. Dažnai teigiama, kad vokiečiai išžudė tris milijonus lenkų, nors kiti aiškina, kad komunistų valdžia išgalvojo šį skaičių, siekdama sukurti įvaizdį, kad nužudytų lenkų ir žydų skaičiai būtų beveik lygūs.
Bet neabejojama, jog buvo nužudyta daugiau negu milijonas lenkų, stulbinančiai didelis skaičius. Skirtingai nuo beveik visų kitų šalių, Lenkijoje nebuvo lenkų valdžios, išskyrus savivaldybių lygmenyje, nebuvo tarėjų, kaip Lietuvoje.
Universitetai ir gimnazijos buvo uždarytos, inteligentai ir dvasininkai žudomi. Įskaitant žydus, žuvo 37,5 proc. visų aukštąjį išsilavinimą turėjusių Lenkijos piliečių.
Pasak Himmlerio, buvo ketinama lenkus paversti į liaudį, kuri „gali suskaičiuoti iki 500, parašyti savo vardą bei suprasti, kad vokiečių įsakymų vykdymas yra šventa pareiga“. Lenkų maisto daviniai buvo patys mažiausi visoje Europoje, nes „žemesnei rasei reikia mažiau maisto“.
Snyderis pastebi, kad kartais priešpriešinama vokiečių civilizacija ir rytų europiečių barbarizmas. Stengiamasi suprasti, kodėl vokiečiai taip suklupo, bet teigiama, kad rytų europiečiai yra bene genetiškai užkoduoti antisemitai, Holokaustas Vokietijoje laikomas ypatingų aplinkybių sukeltu atsitiktinumu, bet rytų Europoje jis užprogramuotas.
Istorikų darbuose pastebimos anti-lenkiškos nuotaikos. Yehuda Baueris tvirtina, kad „lenkų visuomenė susprogo iš vidaus, paklupdyta savo korupcijos, ūkio nesėkmių, ir beprasmiškumo“. Kitoje savo knygoje „Golden Harvest“ Grossas cituoja netoli Treblinkos gyvenantį žemvaldį, kuris rašė, kad vietos ūkininkai siuntė savo žmonas ir dukras pas ukrainiečius sargus, ir kad jie vos suvaldė savo pyktį, jei „moteris neparnešdavo pakankamai žydams priklausiusių brangakmenių ir kitų brangenybių, kuriuos įgydavo mainais už asmenines paslaugas“.
Jei, remiantis vieno žmogaus pastabomis, istorikas rašytų, kad žydai sąvadavo dukras ir žmonas, jis būtų apkaltintas antisemitizmu.
Lenkijos įstatymas yra nevykęs, nes jis varžo žodžio laisvę. Būtų dar blogiau, jei juo būtų stengiamasi užkirsti kelią diskutuoti ir tirti individualių lenkų nusikaltimus.
Žydai žuvo ne tik Aušvice, Treblinkoje ir kitose mirties stovyklose, ir ne tik nuo vokiečių rankos. Bet tai nereiškia, jog Lenkijos valdžia negali kvestionuoti kai kurių įsitvirtinusių pasakojimų, kurie stengiasi sutapatinti lenkų ir vokiečių nusikaltimus.
Galima palyginti kitus genocidus su Holokaustu, bet nevalia jų sulyginti. Tas pats galioja nusikaltimams. Galima palyginti, bet ne sulyginti lenkų ir vokiečių vaidmenį Holokauste.