Kęstutis Girnius. Lietuva tarptautinėje spaudoje

Jau kurį laiką Vakarų spauda beveik be išimčių teigiamai rašo apie Lietuvą. Iš tiesų daug ko pasiekta pastaraisiais metais. Ūkis pastoviai auga, mes pasivijome, net pralenkėme anksčiau pirmavusią Estiją. Vilnius yra tapęs vienu patraukliausių Vidurio ir Rytų Europos miestų, pastebimas didesnių provincijos miestų gražėjimas. Nors ne be trūkumų, Lietuva yra stabili demokratija. Šalis saugi, nusikalstamumas mažas, vis daugiau žmonių kalba angliškai, moksleiviai – puikiai. Net būta straipsnių, giriančių lietuvišką virtuvę, kas buvo neįsivaizduojama prieš trisdešimt metų.

Yra kuo didžiuotis, bet yra ydų bei trūkumų, kuriuos mes sunkiai pastebime, nes jie jau tapę kasdienybės dalimi. Paskutiniu metu trys reiškiniai sulaukė prestižinės Vakarų spaudos dėmesio. Itin daug buvo rašoma apie Remigijaus Žemaitaičio antisemitizmą ir kad „Nemuno aušra“ buvo pakviesta dalyvauti naujoje koalicinėje Vyriausybėje. Gruodį bene įtakingiausias JAV intelektualams skirtas leidinys „The New York Review of Books“ (NYRB) paskelbė ilgą (apie 45 tūkst. spaudos ženklų) straipsnį, aprašantį gėdingą, su tarptautinėmis normomis nesuderinamą, Lietuvos elgesį su neeuropiečiais migrantais, kas verčia klausti, kiek Lietuvai rūpi būti teisine valstybe. Praeitą savaitę „The New York Times“ (NYT) daug dėmėsio skyrė straipsniui apie Lietuvos pastangas išstumti rusų kultūrą iš viešojo gyvenimo, ypač nutarimą pašalinti iš repertuaro Piotro Čaikovskio „Spragtuko“ spektaklius. Minėti straipsniai yra kritiški, kiti sakytų – nedraugiški Lietuvos atžvilgiu, bet svarbu žinoti, kaip kiti gali vertinti tai, kas kai kuriems atrodo savaime suprantamas, nepriekaištingas elgesys.

Potencialią žalą Lietuvos reputacijai neutralizavo plačiosios visuomenės ir vadovaujančių politikų reakcija. Buvo rengiami mitingai, skirti išreikšti paramą žydų bendruomenei ir pasmerkti antisemitizmą. R. Žemaitaitis pusiau atsiprašė, teigdamas, kad jo pasisakymus neteisingai perteikė spauda. Prokurorai leido suprasti, kad jie agresyviai stengsis nuteisti R. Žemaitaitį už neapykantos kurstymą ir prie jo bylos pridėjo keletą naujų kaltinimų. Prezidentas Gitanas Nausėda paskelbė, kad neleis „Nemuno aušros“ nariams tapti ministrais.

Paaiškėjus, kad „Nemuno aušra“ veikiausiai bus kviečiama dalyvauti naujoje valdančiojoje koalicijoje, tarptautinė spauda plačiai rašė apie tai, kad antisemito vadovaujamai partijai gali būti suteiktas politinis legitimumas, citavo kitų šalių politikus, kurie smerkė šį, jų nuomone, visiškai nepriimtiną žingsnį. Bet potencialią žalą Lietuvos reputacijai neutralizavo plačiosios visuomenės ir vadovaujančių politikų reakcija. Buvo rengiami mitingai, skirti išreikšti paramą žydų bendruomenei ir pasmerkti antisemitizmą. R. Žemaitaitis pusiau atsiprašė, teigdamas, kad jo pasisakymus neteisingai perteikė spauda. Prokurorai leido suprasti, kad jie agresyviai stengsis nuteisti R. Žemaitaitį už neapykantos kurstymą ir prie jo bylos pridėjo keletą naujų kaltinimų. Prezidentas Gitanas Nausėda paskelbė, kad neleis „Nemuno aušros“ nariams tapti ministrais, nors partija galės siūlyti technokratų ir nepartinių politikų kandidatūras. Panašiai situaciją vertino ir naujasis premjeras Gintautas Paluckas. „Nemuno Aušra“ liko valdančiosios koalicijos nare, tačiau lygtinai ir duodant suprasti, kad jos veiksmai ir nuostatos bus labai atidžiai stebimos. Bendra reakcija parodė, kad antisemitizmas Lietuvos politikoje nebus toleruojamas.

NYRB straipsnis yra pavadintas „Prie tvirtovės Europos vartų. Istorija apie Sajadą Mohammedhasaną, kuris siekė prieglobsčio, bet gavo metus kalėti Lietuvos pasienio kalėjimuose.“ 2021 m. liepą 24 metų informacinių technologijų specialistas iš Irako atskrido į Minską, nukeliavo į Lietuvos pasienį ir kreipėsi į pirmą sutiktą pareigūną prašydamas prieglobsčio. Tačiau sargybiniai surakino Sąjadą antrankiais, konfiskavo jo pasą bei mobilųjį telefoną ir nuvežė jį į nedidelę pasienio stotį, po to – į Druskininkų stovyklą.

Taip prasidėjo ilga ir nemaloni Sajado odisėja. Jis buvo įgrūstas į perpildytą palapinę, negavo apkloto, nors naktys buvo šaltos. Kasdienis maistas buvo plastikinis maišelis su konservuotu tunu, kukurūzų vyniotinis ir butelis vandens. Po kelių dienų visi migrantai buvo perkelti į didesnę Rūdninkų stovyklą, kai kurie protestavę migrantai buvo mušami. Ginkluoti sargybiniai, dauguma iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT), patruliavo perimetrą, kartais su šunimis. Iš pradžių nebuvo tualetų, dušų ar tekančio vandens; kaliniai tuštinosi lauke. Rudenį atėjo šalčiai, pradėjo lyti, kartais vanduo užtvindydavo palapinės vidų. Kai Sajadas bandė pabėgti, miške jį surado sargybinis, kuris papurškė jam į akis ir davė komandą šuniui, kuris sukandžiojo jam rankas, petį ir šlaunį. Atėjęs antras pareigūnas sutramdė šunį. Gydytojo žaizdoms patikrinti iškviesta nebuvo. Sajadas nebuvo kankinamas, bet buvo žeminamas ir kalinamas, nors nenusikalto, net nebuvo nelegalus migrantas, nes iš karto paprašė prieglobsčio.

Dabar Sajadas gyvena Vokietijoje bute, o ne stovykloje, viliasi, jog jam bus suteiktas prieglobtis. Jis Lietuvai iškėlė bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme. Nuosprendį veikiausiai lems tai, kaip bus apibūdintas jo sulaikymas. Lietuva teigė, kad tik apribojo, o ne visiškai atėmė Sajado laisvę. Sunku bus įtikinti, kai jis gyveno aptvertose stovyklose, kurias saugodavo ginkluoti sargybiniai, dažnai – su šunimis.

Lietuvos valdžios požiūris ir veiksmai labiausiai pritrauks skaitytojo dėmesį. Valstybės pikta valia migrantų atžvilgiu buvo akivaizdi. Ji nuolat ignoravo arba pažeidinėjo tarptautinius įstatymus ir nepaisė humanitarinių normų, prieglobsčio prašytojus laikė nusikaltėliais. Ji elgėsi taip, kaip Vengrijos Viktoras Orbanas, dar veidmainiškai siūlydama akivaizdžiai iš piršto laužtus gėdingo elgesio pateisinimus. Straipsnyje apstu pavyzdžių. Valdžios institucijos pamažu paleido kalinius tik po to, kai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad Lietuva pažeidžia Europos Sąjungos (ES) teisę sulaikydama prieglobsčio prašytojus. Lietuva niekada neatšaukė 2021 m paskelbtos nepaprastosios padėties. 2023 m. ji priėmė įstatymą, kuris įteisino migrantų išstūmimą iš Lietuvos teritorijos ir penkiais kilometrais pratęsė „pasienio teritoriją“, į kurią galima patekti tik su specialiais leidimais, kad nebūtų galima stebėti VSAT veiksmų. Tais pačiais metais Konstitucinis Teismas nusprendė, kad priverstinis prieglobsčio prašytojų apgyvendinimas centruose prieštarauja Konstitucijai, bet valdžia aiškina, kad kartais jų sulaikymą galima pateisinti. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vyresnysis teisininkas Marius Taparavičius aiškina, kad VSAT, Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijos nuosekliai apgaudinėjo visuomenę apie savo veiksmus. Pernai Raudonasis Kryžius užfiksavo, kad keli į Baltarusijos miškus atgal išstumti pabėgėliai mirtinai sušalo. Išrinkti pareigūnai į tai nekreipė dėmesio; nebuvo jokių viešų protestų. „Visuomenė nereagavo į tai, kad jai buvo meluojama.“

Migracijos klausimas yra itin jautrus. Būtų sudėtinga įleisti kokį dešimtadalį siekiančiųjų prieglobsčio, valstybėms trūksta lėšų, gyventojų dauguma priešiškai nusiteikę, stiprėja radikalios dešinės partijos. Beveik visos ES šalys atsisako ankstesnių įsipareigojimų ir pradeda demonizuoti migrantus bei prieglobsčio prašytojus. Didelei gėdai Lietuva yra viena atstūmimo bloko lyderių. Užuot alkaną pamaitinusi ir pakeleivį į namus priėmusi, Lietuva užtrenkia duris ir neįleidžia į tvirtovę Europą.

Buvęs kultūros ministras Simonas Kairys tikino, kad jis niekada nieko nedraudė, o tik pateikė „rekomendacijas“ valstybės finansuojamoms įstaigoms, lyg ministro rekomendacijos turėtų tokį pat poveikį, kaip durininko. Jis pridūrė, kad, „kai esi kare, turi pasirinkti teisingą pusę. Nėra vidurio.“ Bet Lietuva nekariauja, o beveik visada yra įvairių galimybių, taigi ir vidurys, ypač, kai siekiama taikos ar paliaubų.

Kūčių išvakarėse NYT paskelbė straipsnį apie Lietuvos pastangas išstumti rusų kultūrą iš viešojo gyvenimo. Straipsnio tonas santūrus, tiek pat dėmesio skiriama išstūmimo entuziastams, kiek ir oponentams. Naujasis kultūros ministras Šarūnas Birutis pasakė, kad jam patinka klausytis P. Čaikovskio, ir nėra pagrindo, „bijoti, kad pažiūrėję kalėdinę pasaką tapsime prokremliški“. Pirmasis kultūros ministras Darius Kuolys pažymėjo, kad „kovojome su sovietų valdžia, kad gautume laisvę nieko nedrausti“. Kitaip kalbėjo „Psichologinio karantino“ rusų kultūrai šalininkai, pavyzdžiui, buvęs kultūros ministras Simonas Kairys tikino, kad jis niekada nieko nedraudė, o tik pateikė „rekomendacijas“ valstybės finansuojamoms įstaigoms, lyg ministro rekomendacijos turėtų tokį pat poveikį, kaip durininko. Jis pridūrė, kad, „kai esi kare, turi pasirinkti teisingą pusę. Nėra vidurio.“ Bet Lietuva nekariauja, o beveik visada yra įvairių galimybių, taigi ir vidurys, ypač, kai siekiama taikos ar paliaubų. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas teigia, kad, kai ukrainiečiai yra kankinami, prievartaujami ir žudomi, jis nenori matyti „Spragtuko“ spektaklio.

Karantino šalininkų pozicija yra itin karinga. Straipsnyje pažymima, kad per Antrąjį pasaulinį karą Didžiosios Britanijos nacionalinėje galerijoje buvo surengtas koncertų ciklas, kuriame skambėjo vokiečių kompozitorių, tokių kaip Ludvigas van Beethovenas, kūriniai. Buvo norėta parodyti, jog Didžioji Britanija kovoja su Hitleriu ir naciais, o ne su Vokietija kaip tauta ar kultūra. Tokie „subtilumai“ svetimi kultūros karų kariams. Dar viešai nedeginamos rusiškos knygos, nenaikinamos ikonos ar tapybos darbai, kaip buvo daroma Europoje XVI a. viduryje, įsibėgėjus Reformacijai, bet šis grubiai nihilistinis požiūris į praeities kultūrą, vargu, ar Lietuvai laimės naujų laurų ar paskatins vakarų europiečius žavėtis lietuviais. Galima pridurti, kad sausį ir vasarį Lietuvoje gastroliuos dvi ukrainiečių baleto trupės: viena su P. Čaikovskio „Spragtuku“, kita – su „Gulbių ežeru“. Bet tos trupės nėra Ukrainos nacionalinio operos ir baleto teatro, kuris nepritaria P. Čaikovskio kūrinių atlikimui.

Visada yra vidurys. Pritariu, kad nereikėtų groti „Horst Wessel Lied“, kuris buvo neoficialaus nacių himnas, taip pat tokių „Waffen-SS“ dainų, kaip „SS Marschiert in Feindesland“. Panašiai reikėtų negroti rusų kariuomenę šlovinančių kūrinių. Bet klasikinę Vakarų kultūrą kūrė daugelio tautų menininkai, todėl išstumti tautą, kuri per kelis amžius įnešė savo indėlį, dėl valdančiosios klikos veiksmų, kad ir kokia žiauri ji būtų, yra perdėtas moralizmas ir provincializmas, kuris nepuošia jos šalininkų.