Kęstutis Girnius. Lietuvos politika palestiniečių atžvilgiu

Prieš kelias savaites užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis aiškino Lietuvos poziciją dėl Palestinos valstybės pripažinimo, netiesiogiai ir apie Lietuvos nuostatas Izraelio–palestiniečių konflikto atžvilgiu. Lietuva esą pasisako už platesnį europinį sprendimą dėl Palestinos pripažinimo, jis (ir Lietuva?) laikosi nuostatos, kad mūsų buvimas centre suteikia daugiausia pridėtinės vertės ir ES balso girdimumui, nuoseklumui ir paties konflikto sprendimo galimybei. Jei viena Europos Sąjungos (ES) valstybių grupė nepritaria jokiam žingsniui į priekį, o antra siekia sparčiau spręsti klausimą, Lietuva visą laiką buvo centre: „esminė mūsų principinė nuostata yra tai, kad Lietuva pasisako už dviejų valstybių sprendimą, patenkinant, aišku, ir tarptautinės teisės principus.“

Jei tik taip būtų! Jei Lietuva užima centristinę poziciją dėl Palestinos pripažinimo, beveik visais kitais klausimais ji yra besąlygiška Izraelio rėmėja, tokia pati, kaip JAV ir Vokietija. Net per dabartinį Gazos karą, kai Izraelio kariai yra nužudę daugiau negu 12 tūkst. vaikų (Rusija per dvejus metus nužudė apie 700 ukrainiečių vaikų), Lietuva nedrįsta viešai pasmerkti Izraelio kariavimo būdo ir jo įvykdytų karo nusikaltimų. Nesuprantama ir nepateisinama, kad šalis, kuri nuolat didžiuojasi vykdanti vertybėmis grįstą užsienio politiką, tylėtų, lyg nematytų, kaip tūkstančiai žudomi.

Buvimas centre yra pagirtina nuostata, kai padėtis iš esmės gera arba tik reikia mažų patikslinimų ir koregavimų, tada gerą dalyką toliau gerini. Bet palestiniečiai kenčia didelę priespaudą. JAV ketvirtadienį vetavo Saugumo tarybos rezoliucijos projektą, kuriuo rekomenduojama visateisė palestiniečių narystė. Dvylika šalių balsavo už rezoliuciją, Jungtinė Karalystė ir Šveicarija susilaikė. Kai kovojama su neteisybe, tariamo aukso vidurio paieškos dažnai būna dingstis palaikyti status quo. Jei visi tenkintųsi būti centre, nebūtų judėjimo į priekį. Padėtį kas nors turi išjudinti. JAV požiūris į Gazos konfliktą didele dalimi pakito, nes jaunimas ir musulmonų kilmės amerikiečiai nusigręžia nuo prezidento Joe Bideno politikos, kelia pavojų jo perrinkimui, tad ir skatina pokyčius. Jei daugiau šalių sektų Ispanijos pavyzdžiu, Palestinos valstybė taptų visateise Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) nare. Yra paprastas tuščiažodžiavimas pasisakyti už dviejų valstybių sprendimą, nieko daugiau nedarant ir žinant, jog Izraelis nepasiryžęs rimtai derėtis. Tarp kita ko, Lietuva smarkiai kritikuoja šalis, kurios siekia būti centre Ukrainos karo su Rusija atžvilgiu.

Pernai gruodį, po to, kai JTO Saugumo Taryboje JAV pasinaudojo veto teise, užkirsdamos kelią teksto projektui, kuriuo buvo raginama sudaryti paliaubas, Generalinė Asamblėja priėmė neįpareigojančią rezoliuciją, reikalaujančią nutraukti kovas Gazoje. Už rezoliuciją balsavo 153 valstybės, tarp jų didžioji dauguma ES šalių, įskaitant Estiją, Latviją, šiaurės kaimynus Norvegiją, Suomiją ir Švediją, dar Lenkiją ir Daniją, kitaip sakant, beveik visos Lietuvos kaimynės. Dešimt šalių balsavo prieš rezoliuciją, o 23 susilaikė, tarp jų – ir Lietuva. Lietuvos pozicija buvo išskirtina ir išskirtinai abejinga palestiniečių kančioms. Dar kitas „vertybių politikos“ demonstravimas.

Per naujausią krizę Lietuvos šališkumas buvo akivaizdus. Lietuva nekritikavo Izraelio antpuolio prieš Irano konsulatą Damaske, per kurį žuvo keli įtakingi Irano generolai, bet griežtai smerkė Irano puolimą prieš Izraelį. Abiejų pusių veiksmai buvo neteisėti ir lygiai smerktini. Kai kurie ekspertai mano, kad Izraelis siekė išprovokuoti Irano antpuolį ir kilus naujam konfliktui nukreipti dėmesį nuo Gazos naikinimo. Po atentato Iranas buvo priverstas reaguoti tiesiogiai, o ne per savo tarpininkus kaip „Hezbollah“, kaip jis dažnai daro, kad nesukeltų silpnumo įspūdžio ir nepraloštų prestižo. Nors paleista apie 300 raketų ir bepiločių orlaivių, Irano ataka buvo iš esmės simbolinė, o Teheranas tučtuojau paskelbė, kad daugiau jokių priemonių nesiims. Izraelis savo ruožtu atsakė nuosaikiai, todėl yra vilčių, kad pavyks išvengti didesnio karo. Gerai, kad ir Lietuva kvietė visus „būti maksimaliai santūriems“.

Vienašališka Lietuvos politika nėra naujas reiškinys. Nuosekliai tylėdama Lietuva pritaria nausėdijų statybai palestiniečių teritorijoje, taigi palestiniečių teritorijos pagrobimui ir kolonizavimui. Tarptautinė teisė draudžia okupantui įkurdinti savo gyventojus okupuotoje žemėje, o JTO Saugumo Tarybos rezoliucijos, tarp jų 298-ta ir ypač 446-ta, pasmerkė gyvenviečių statybą.

Lietuviai patyrė okupanto jungą ant savo sprando, kai šalis buvo sovietų okupuota beveik 50 metų. Bet Lietuva abejinga palestiniečių, kurie kenčia nuožmesnę okupaciją, likimui. Žemės nebuvo atimamos iš lietuvių ūkininkų ir perduodamos rusų kolonistams. Daugelis lietuvių užėmė atsakingas pareigas sovietų vyriausybėje ir teigė galėję priimti Lietuvos interesus atitinkančius sprendimus. To negali tvirtinti palestiniečiai, jiems nepatikimos tokios pareigos.

Buvęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius buvo didelis Izraelio draugas ir apologetas. 2017 m. rudenį jis suorganizavo pirmą Izraelio vyriausybės vadovo vizitą ES būstinėje Briuselyje po daugiau kaip 20 metų pertraukos. Rengdamas susitikimą, L. Linkevičius tvirtino, kad „siekiame visų ES šalių diskusijos bendrijai ir Izraeliui rūpimais klausimais. Ypač svarbus tiesioginis dialogas. Tik įsiklausę į argumentus, pateiktus diskusijoje, galime siekti kartais labai skirtingų pozicijų derinimo.“ Jei svarbu diskutuoti ir išsiaiškinti, tai kodėl nepakvietus ir palestiniečių prezidento Mahmoudo Abasso, kurio nuostatos nėra taip gerai žinomos, kaip Benjamino Netanyahu? Tuometinė ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini, kuri oficialiai pakvietė Izraelio premjerą, tuo pačiu metu išsiuntė panašų kvietimą ir M. Abbasui – tai galime laikyti švelniu priekaištu ir priminimu, kad konflikto atveju reikia išklausyti abi puses.

Įvairūs veiksniai lemia Lietuvos nuostatas Izraelio atžvilgiu, tarp jų atsakomybės jausmas dėl lietuvių dalyvavimo Holokauste, noras nė coliu neatitolti nuo JAV, kuri yra didžiausia Izraelio rėmėja. Šiokį tokį vaidmenį gali suvaidinti neigiamas požiūris į rudaodžius musulmonus, įsitikinimas, jog nereikia rūpintis svetimų ir atsilikusių žmonių kančiomis. Prisideda ksenofobija ir rasizmas, kas turėtų sukelti rūpestį valdžiai, bet akivaizdžiai to nedaro.