Gal bus nutarta palaikyti kitos partijos ar nepriklausomą kandidatą, gal garbė bus suteikta atsarginio suolelio entuziastams kaip Matui Maldeikiui ar Andriui Navickui. Netrūks norinčiųjų. Kiekvienu atveju akivaizdu, kad konservatorių dėmesys sutelktas į Prezidento, o ne į Seimo rinkimus. Ir kad pagrindinis taikinys nėra oponuojančių politinių partijų lyderiai kaip Saulius Skvernelis ar Vilija Blinkevičiūtė, bet prezidentas Gitanas Nausėda.
Prezidentūra irgi nesnaudžia. Dar nežinia, kas ketina mesti iššūkį Nausėdai, bet aišku, kad konservatoriai dalyvaus Seimo rinkimuose. Prezidento ir konservatorių vadovų tarpusavio santykiai yra itin įtempti, jie vieni kitų nei gerbia, nei pasitiki. Konservatorių nesėkmė būtų sėkmė Prezidentūrai.
Šiuo metu konservatoriai itin pažeidžiami. Po pastarųjų savaičių grasinimų galimais atsistatydinimais bei išankstiniais rinkimais ir jau tradiciniu tapusio žingsnio atgal ir nieko nedarymo smarkiai smuko partijos populiarumas bei išgaravo kompetencijos regimybė. Atsirado puiki proga dar labiau susilpninti konservatorius. Bet ir pavojus, kad perdėta kritika leis konservatoriams vaizduotis Prezidento keršto aukomis, kas sudarytų sąlygas jiems mobilizuoti Prezidento priešus.
Nors Prezidento metinis pranešimas buvo ilgokas, gal šiek tiek nuobodus, bet santūrus, o Vyriausybei ir Seimui taikomi kritika švelni ir išsakyta korektiškai. Atrodo, kad konservatoriai iš anksto buvo nutarę į Prezidentą nukreipti savo sunkiąją artileriją, nors jo pranešimas nepelno tokios aršios kritikos.
Pirmuoju smuiku griežė G. Landsbergis. Susidaro įspūdis, kad jis prisiminė ar koks nors patarėjas atkreipė jo dėmesį į George'o Orwello (Džordžo Orvelo) romaną „1984“, kuriame autorius rašė apie privalomas dvi minutes neapykantos, kurią gyventojai turėjo kasdien išlieti.
Pasak G. Landsbergio, tai „tiesiog toks srautas pasakymų, kodėl politinis oponentas nepatinka ir tokia emocinė iškrova... Jeigu tektų tokių kalbų (Prezidento pranešimo – aut.) – ypatingai jos antrosios dalies – klausytis dažniau, ne kartą per metus.... Ačiū Dievui, kad mes tą turime tik kas metus.“ Anot G. Landsbergio, metiniame Prezidento pranešime išryškėjusi „praktiškai nebeslepiama antipatija valdančiajai daugumai“ atskleidė Prezidento planus „tiesiog priešpastatyti save Vyriausybei kaip alternatyvą kažkokią.“ Jis dar pridūrė, kad kalba kvepėjo „ryškiu ekonominiu populizmu“, kad bent dalį jos galėtų „sakyti koks nors, pavyzdžiui, Ignas Vėgėlė“.
I. Šimonytės vertinimas buvo labiau išlaikytas. Ji visiškai pritarė G. Nausėdos pastaboms apie tarptautinę padėtį ir karą Ukrainoje. Antra vertus, jos nuomone, Prezidentas ketina savo rinkiminę kampaniją pagrįsti oponavimu Vyriausybei ar valdančiajai daugumai, visa ko kritikavimu. I. Šimonytė nėra beviltiškai nepopuliari kaip G. Landsbergis, tad gali mėginti prisistatyti kaip atsakinga politikė ir viešai paaiškinti savo veiksmus. Jos ilgas interviu BNS yra žingsnis šia linkme.
Į retorinius apsišaudymus įsitraukia ir kiti. Praeitą savaitę Prezidentūra kritikavo Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK) dėl nutarimo netirti ministrų Gintarės Skaistės ir Simono Kairio išlaidų Kauno miesto taryboje. Esą komisija pasikliovė „formaliu senaties pretekstu“. Premjerės ginklanešys M. Maldeikis neliko skolingas. Jis komisijai apskundė G. Nausėdą dėl jo viešai nepateiktos 2018 metų šeimos turto deklaracijos. VTEK atmetė skundą dėl senaties ir dėl to, kad turto deklaracijų tyrimai – ne jos kompetencija.
Dabar ne laikas G. Nausėdai eskaluoti ginčus su konservatoriais, ir ne vien dėl to, kad NATO aukščiausio lygio pasitarimo išvakarėse valstybės vadovas turėtų susitelkti į užsienio politikos ir gynybos klausimus. Ne mažiau svarbu tai, kad jo įgaliojimai veikti vidaus politiką yra riboti. Jis akivaizdžiai nori, kad minėti du ministrai būtų priversti pasitraukti iš pareigų, lygiai akivaizdu, jog I. Šimonytė juos atkakliai gins, nepaaukos dar dviejų „bendražygių“.
2019 m. pabaigoje Prezidentas nedviprasmiškai ragino susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių pasitraukti iš pareigų, nes jis esą „prarado visuomenės ir valstybės vadovo pasitikėjimą“, bet tuometinis premjeras atsisakė atstatydinti Narkevičių, kuris pasiliko poste.
G. Nausėda neturėtų pakartoti tos pačios klaidos ir vėl demonstratyviai parodyti savo galių ribas. Jis sau šautų į koją, jei toliau siektų pašalinti ministrus, taip lyg patvirtindamas konservatorių naratyvą, kad G. Nausėda – kerštingas žmogus, be atvangos puolantis konservatorius. Jis turėtų patvirtini Gintautą Jakštą švietimo, mokslo ir sporto ministru. Pats G. Nausėda yra pasakęs, kad negalima ilgai laukti, reikia skirti patyrusį žmogų, ne kokį nors naujoką, kuris pažindinsis su padėtimi.“ G. Jakštas gal nėra geriausias kandidatas, bet jis pakankamai patyręs ir susipažinęs su ministerijos veikla.
Rinkimų maratonas tęsis iki kitų metų rudens Seimo rinkimų. Bus laiko su kaupu visokioms kovoms, kaltinimams, kritikai. Konservatoriams retorinis apsišaudymas su Prezidentu būtų naudingas – jie galėtų prisistatyti kaip Prezidento rūstybės taikinys, nes atsisakė paklusti jo valiai. Pagal siūlomą scenarijų, konservatoriai turi kovoti ne tik prieš vieningą kairiųjų politinių oponentų frontą, bet ir prieš Prezidentūrą, siekiančią uzurpuoti kai kurias Parlamento ir Vyriausybės prerogatyvas.
Ne visai Dovydas prieš Galijotą, bet kažkas panašaus. Jei pavyktų sukurti tokį padėties vaizdavimą, konservatoriams būtų lengviau sutelkti savo nusivylusius šalininkus ir kai kuriuos nepriklausomus rinkėjus, ypač, jei Prezidentūra inicijuotų žodžių karą. Priešingu atveju gal siektų jį išprovokuoti.