Jei sulaikomas politikas, iš verslininko prieš kelias valandas gavęs 90,000 eurų, veikiausiai „statytum“, kad jis bus nuteistas už kyšininkavimą ar kitą korupcinę veiką. Lietuvoje, skirtingai negu daugelyje ES šalių, tik narsuolis drįstų taip rizikuoti savo pinigais. Lietuvos teismai pasižymi tuo, kad negeba deramai spręsti rezonansinių politinių bylų, kaltinamieji dažniausiai išteisinami ar baudžiami tik pinigine bauda. Optimistai gal manė, kad Masiulio byla baigsis kitaip. Juk jis buvo sugautas in flagrante delicto, su ką tik gautu pinigų maišeliu.
Bet čia Lietuva, kurioje politinės korupcijos bylose išteisinimas – labiau norma negu išimtis. Paminėsiu tik kelis atvejus. 2004 m. Vilniaus burmistras Artūras Zuokas esą nurodė verslo „Rubicon group“ vadovui perduoti miesto savivaldybės nariui V. Drėmai apie 6 tūkst. eurų vertės kyšį, kad jis balsuotų už Zuoko kandidatūrą vadovauti sostinei. 2009 m., taigi po penkerių metų, AT pripažino du „Rubicon group“ verslininkus kaltais, bet nevertino Zuoko veiksmų dėl jo, kaip Seimo nario, teisinės neliečiamybės.
2006 m. pradėta tirti Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ bylą. Esą į partijos buhalterinę apskaitą neįrašyta apie 7 mln. eurų pajamų ir daugiau nei 4 mln. eurų išlaidų. Apeliacinis teismas Uspaskichą, Gapšį ir Liutkevičienę pripažino kaltais dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, bet išteisino dėl sukčiavimo. Jiems skirtos baudos nuo 3,6 iki 6,8 tūkst. eurų.
2016 m. pradėta tirti, ar Gedvydas Vainauskas sutarė su Rolandu Paksu, jog šis už 15 000 eurų kyšį paveiks tarnautojus, kad šie leistų atidaryti naują „Norfos“ parduotuvę Prienuose. 2021 m. gegužę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.
2014 metais teisėsaugos pareigūnai pradėjo didelės apimties ikiteisminį tyrimą dėl prekybos poveikiu penkiems asmenims ir partijai „Tvarka ir teisingumas.“ Po septynerių metų, 2021 m., Panevėžio apygardos teismas pripažino kaltais partiją „Tvarka ir teisingumas“ bei penkis fizinius asmenis. Piniginė bauda partijai buvo stambi, bet kalinimo bausmės buvo atidėtos.
Masiulio byla turėjo būti nesudėtinga. Bet praėjus keturiems mėnesiams po pinigų perdavimo, Masiulis atnešė prokuratūrai lapelį, pavadintą „susitarimu“, kuriame jis rašo, kad pinigai yra paskola, kurią sumokės po metų. STT pareigūnams filmuojant savo veiksmus, šmėstelėjo ir popieriaus lapas, o teismo paskirtas specialistas priėjo išvadą, kad „tikėtina“, jog tai buvo Masiulio „susitarimas“.
Pažymėtina, kad „susitarimas“ yra ranka parašytas, nėra notaro patvirtintas, jo nepasirašė davėjas R. Kurlianskis. Kodėl pinigai nebuvo perduoti per banką, juk ne taip lengva išgryninti 90 tūkst. eurų? Nesuprantu, kodėl visus šiuos kyšio davimo požymius atsvėrė neaiškios kilmės, neaiškios datos popierėlis. Aiškinama, kad norint nuteisti žmogų kalėti, jo kaltė turi būti nedviprasmiškai įrodyta, o to esą nebūta.
Masiulio byla parodo, kad prieš dešimtmetį pastebėti teisėsaugos sistemos trūkumai dar nepašalinti. Problemų esama visose grandyse. STT ir kitoms žvalgybos organizacijoms per lengvai suteikiami leidimai stebėti žmones, jie nenutraukiami, kai nieko nerasta. Prokuroras turi būti ikiteisiminio tyrimo šeimininkas, atsakingas už bylos kokybę, bet dažnai pasiduoda savo ambicijoms ir praplečia bylos apimtį. Kai kurios esminės sąvokos, kaip korupcinis nusikaltimas ir prekyba poveikiu, nėra deramai apibrėžtos.
Bylos dažnai turi tūkstančius lapų, kai keliasdešimt būtų gana. Bylų vilkinimas dažnai yra atviras, tiesiog įžūlus, reikia jam užkirsti kelią, nustatant kelių savaičių laikotarpį visų liudytojų apklausai, nurodant, kad visi bylos dalyviai nustatytomis dienomis būtų teismo salėje, o neatvykusieji būtų baudžiami pinigine bauda, gal net laisvės atėmimu dėl nepagarbos teismui. Negalima atmesti galimybės, kad kai kurie įtariamieji buvo nekalti arba nebuvo surinkta pakankamai įkalčių juos nuteisti, bet teismų veikla apgailėtina.
Su Masiuliu buvo elgiamasi pagarbiai, su Paleckiu – sadistiškai. Prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, taigi, kad dar nebuvo nuteistas, jis buvo laikomas vienutėje beveik 500 dienų, ištisus metus jam buvo leista tik vieną valandą būti lauke mažame plotelyje, tik po šešių mėnesių jis galėjo susitikti su žmona, po dar dviejų mėnesių – su kitais šeimos nariais. Ir niekas neprotestavo, nestojo jo ginti, net žmogaus teises tariamai ginančios organizacijos.
Gavę Lietuvos Respublikos prokurorų, teisėjų, specialistų, tyrusių Sausio 13-osios bylą, sąrašus, Paleckis ir jo bendrininkas D. Bertauskas esą turėjo surinkti informaciją apie šių asmenų gyvenamąją vietą, ką galėtų atlikti bet koks apsukrus gimnazistas.
Teismas pripažino, kad Paleckio rinkta informacija nelaikoma Lietuvos Respublikos valstybės paslaptimi, ir kad ši informacija nebuvo Rusijai perduota. Neįslaptinta informacija nėra svarbi, ji išvis nebuvo perduota Rusijos slaptosioms tarnyboms, bet vis dėl to jam taikoma šešerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Teigiama, kad veikdami organizuotoje grupėje (be Paleckio ir Bertausko buvo dar tik du žmonės) su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu Rusijos žvalgybos darbuotoju (jo tapatybė nebuvo nustatyta – tad nežinia, ar jis iš viso egzistuoja) už piniginį bei kitokį atlygį rinko Rusijos žvalgybą dominančią informaciją. Atlygis – tai dvi paskolos po 3000 eurų verslui pradėti (ne 90,000 eurų grynais) bei tai, kad kelias naktis nakvojo vieno tariamo bendrininko vasarnamyje.
Norint nuteisti už šnipinėjimą, reikia įrodyti veiką, antai, kad rinko medžiagą apie teisėjus, bet įrodymų nebūta. Nuosprendis iš esmės grindžiamas savo liudijimus pakeitusio ir dėl vaikų pornografijos teisiamo Bertausko ir VSD pažymomis, dėl kurių patikimumo abejonių reiškė pats teismas.
Kur dingo principas, kad norint nuteisti žmogų kalėti, jo kaltė turi būti nedviprasmiškai įrodyta? Galioja tik pateptiesiems?
Neabejoju, kad Paleckis kreipsis į Europos žmogaus teisių teismą, kuris negali sutrumpinti nacionalinių teismų nustatytos bausmės, bet veikiausiai priteis Paleckiui gana stambią pinigų sumą. Bet joks sprendimas nenuplaus tos gėdos, kurią ant Lietuvos užtraukė tie pareigūnai, kurie nenuteistą žmogų įkalino tokiomis nuožmiomis sąlygomis, ir tie, kurie pasyviai stebėjo šį susidorojimą.