Kęstutis Girnius. Nausėda per uoliai gina VSD

Valstybės saugumo departamentas (VSD) nėra šventa karvė anapus kritikos ir priežiūros, nors netrūksta žmonių, siekiančių jam suteikti tokį statusą.

VSD vėl pateko į žiniasklaidos ir politikų taikiklį, pasklidus žiniai, jog VSD vadovybės nurodymu 2018–2019 metais žvalgyba galbūt rinko informaciją apie tuometinio kandidato į prezidentus G. Nausėdos aplinkos žmones ir diplomatą V. Ušacką.

Pranešėju tapęs aukšto rango pareigūnas šią informaciją perdavė tuometiniam Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkui V. Bakui pernai balandžio mėnesį. Bakas viešai prabilo apie pranešėją ir jo skundą tik šią savaitę.

Prezidentas Nausėda suskubo ginti VSD. Jo atstovas žiniasklaidai pažymėjo, jog Prezidento nuomone, „įrodymais nepagrįstos informacijos skleidimas turėtų būti traktuojamas kaip bandymas diskredituoti svarbiausias institucijas. O siekis mažinti visuomenės pasitikėjimą jomis kelia pavojų šalies valstybingumui“. Esą Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir Generalinė prokuratūra ištyrė pranešėjo informaciją ir priėjo išvadą, jog nusikaltimo sudėties nėra.

Kitą dieną, reaguodamas į Bako raginimą nuo pareigų nušalinti VSD direktorių D. Jauniškį ir jo pavaduotoją R. Bridikį, prezidentas dar tvirčiau išreiškė savo pasitikėjimą VSD. Esą neatsakingas informacijos skleidimas, visuomenę klaidinantis faktų interpretavimas ir politinis situacijos eskalavimas turėtų būti traktuojamas kaip valstybei kenkiantis bandymas diskredituoti svarbiausias jos institucijas.

Prezidento pozicija stebina ir glumina. Suprantu reikalą ginti valstybės institucijas nuo neteisingos kritikos, bet pirmiausia reikia užsitikrinti, jog kritika neturi tvirto pagrindo. Itin atidžiai reikia stebėti slaptąsias tarnybas ir žvalgybas, kurios pripratusios aiškinti, kad jų veikla yra slapta, tad negali būti viešinama, taigi ir paprastųjų mirtingųjų tikrinama.

Bet negalima aklai pasikliauti STT ir Generalinės prokuratūros išvadomis, nes šios organizacijos irgi užsiima žmonių sekimu ir stebėjimu, ir ne kartą yra peržengusios įstatymų ribas. Nemanau, jog egzistuoja suokalbis vienas kitą išteisinti.

Veikiau specialiosios tarnybos pripratusios maksimaliai išnaudoti suteikiamas teises ir nesidrovi jas liberaliai interpretuoti ar net peržengti. Jiems kandidatų į prezidentus aplinkos stebėjimas ir tikrinimas gali atrodyti visiškai priimtinas ir nepriekaištingas elgesys. Bet toks jis nėra, jis leistinas tik ypatingomis aplinkybėmis. Ir susidaro įspūdis, kad to nebūta.

Specialiosios tarnybos pripratusios maksimaliai išnaudoti suteikiamas teises ir nesidrovi jas liberaliai interpretuoti ar net peržengti. Jiems kandidatų į prezidentus aplinkos stebėjimas ir tikrinimas gali atrodyti visiškai priimtinas ir nepriekaištingas elgesys.

Kęstutis Girnius

STT ir prokuratūros tyrimas netenkina ir dėl to, kad jie skelbia įvykdę tyrimą, bet visiskai nutyli, kokius veiksmus atliko. Pats Jauniskis pripažino nė nebuvęs apklaustas. Kiek kitų neapklaustų žmonių? Negana sakyti, pasitikėkite mumis.

Prezidentas galėtų nuosaikiau laikytis ir dėl to, kad kai kurie įtarimai siejasi su jo aplinka. Esama užuominų, kad ji siekė sužinoti daugiau apie kai kuriuos žmones, kurie šliejosi prie rinkimų kompanijos. Be to, prezidentas tvirtai palaiko naują įstatymo projektą, kuris smarkiai padidintų VSD galias. Paaiškėjus, kad VSD piktnaudžiauja esamomis galiomis, gerokai sumažėtų tikimybė, jog Seimas pritartų jų praplėtimui.

Labiau stebina prezidento teiginys, kad įrodymais nepagrįstos informacijos skleidimas turėtų būti traktuojamas kaip bandymas diskredituoti svarbiausias institucijas. Neišvengiamai kyla klausimas, kokia informacija laikytina „įrodymais pagrįsta“? Ar tik tokia, kuri niekam nekelia jokių abejonių? Jei prokurorai turėti tenkinti tokį kriterijų, daugelį bylų reikėtų išmesti.

Prezidento siūloma priimtinos kritikos kartelė yra per aukšta, per sunkiai ir per retai patenkinama. Reikia ne įrodymais pagrįstos informacijos, bet duomenimis grindžiamos informacijos, kuri nėra anonimiškai teikiama. Pranešėjo skundas patenkina šį kuklesnį kriterijų, yra pakankamai rimtas, kad negalima jo numoti lengva ranka.

Kaip lengva piktnaudžiauti reikalavimais remtis įrodymais pagrįsta informacija, rodo 2008 m. energetikos bendrovė „Dujotekana“, kurios kai kurie vadovai buvo įtariami turintys ryšių su Rusijos žvalgyba. Bendrovė mėgino baudžiamojon atsakomybėn patraukti A. Matulevičių už šmeižtą, nes jo tuo metu vadovaujamo NSKG komiteto tyrime minimi įtartini „Dujotekanos“ ryšiai.

Bendrovės advokatai teigė, kad jokie teismai tokių ryšių nenustatė. Pagal „Dujotekanos“ advokatų logiką, neleistina kalbėti apie Rusijos slaptųjų tarnybą keliamus pavojus, iki kol teismai nepriima tai patvirtinančio sprendimo. Tokiu atveju deputatų ir viso Seimo teisė pasisakyti gyvybiškai svarbiais klausimais priklausytų nuo teismų nuosprendžių.

Nausėda kritikavo pastangas neva diskredituoti svarbiausias institucijas, nes „siekis mažinti visuomenės pasitikėjimą jomis kelia pavojų šalies valstybingumui“. Slaptosios tarnybos, ir ne tik Lietuvos, linkusios tvirtinti, kad joms taikoma kritika kelia pavojų nacionaliniam saugumui, tad jos neturėtų būti.

Kiek būtų vertinamas VSD, jis tikrai nėra svarbiausia Lietuvos institucija. Seimas, prezidentas, Vyriausybė, premjeras, teismai yra nepalyginamai svarbesni už VSD. Jei juos galima, gal net privaloma, kritikuoti, tai VSD nėra išimtis, ypač prisiminus tuos visus skandalus, į kuriuos ji įsivėlė. Suprantamas noras stabdyti sąmoningą ir piktybišką dezinformaciją, bet žodžio, ypač politinio žodžio, laisvė demokratijai yra tiek svarbi, kad negalima jos varžyti.

Gaila, kad po 30 metų kai kurie Lietuvos politikai dar nėra to įsisąmoninę. Antai, NSGK pirmininkas D. Gaižauskas teigė, kad „jei ir matau pagrindą parlamentiniam tyrimui, tai tam, ką dabar daro Vytautas Bakas. Jis meta didelį šešėlį ant VSD, kyla klausimas, ar jo neišnaudoja.“

Bako tikrai nepuošia jo nutarimas tik po metų viešai prabilti apie pranešėją. Bet Gaižausko užuomina, kad gal reiktų tirti Baką, rodo, kad jis neturi nuovokos apie žodžio laisvės svarbą, ir tad veikiausiai netinka savo svarbioms pareigoms. Juolab, kad nėra pagrindo įtarti, kad pranešėjas sąmoningai skleidė dezinformaciją. Jo tapatybė žinoma, jis ne slaptas Kremliaus agentas.

Taiklios buvusios prezidentės D. Grybauskaitės ir premjero S. Skvernelio pastabos užkirto kelią aklam VSD gynimui ir jos kritikų puolimui įgauti pagreitį. Grybauskaitė pabrėžė skaidrumo svarbą, ragino atsakyti į kuo daugiau klausimų ir nebijoti eiti kalbėti ir atsakyti, nes neatsakyti klausimai kelia daugiau įtarimų, sumaišties. Premjero nuomone, NSKG yra pajėgus atsakyti į keliamus klausimus, o ateityje būtų tikslinga įsteigti kontrolieriaus institutą, kuris galėtų atsekti, kaip žvalgyba tikrino informaciją. Jis išreiškė pasitikėjimą ir Baku ir Jauniškiu.

Gal dabar nereikia atleisti Jauniškio, bet negalima jo paskirti antrai kadencijai. Pranešėjo atvejis rodo, kad jis nevaldo departamento ir nesupranta savo pareigų. VSD pareigūnui prisipažinus departamento Imuniteto tarnybai, kad jis yra pranešėjas, tarnyba, užuot gerbusi, kaip privalėjo, jo statusą, paragino jį prisipažinti savo viršininkui R. Bridikiui, taigi, tam žmogui, kurį įskundė. Juk Bridikis jam nurodė rinkti medžiagą apie Nausėdos aplinką ir Ušacką. Savo ruožtu Bridikis klausė, ar yra kitų pranešėjų.

Reikia tuojau atleisti Imuniteto tarnybos viršininką, kuri turbūt informavo Bridikį apie pranešėjo tapatybę, ir Bridikį. Abu veikiausiai pažeidė pranešėjo įstatymą raidę ir tikrai jos dvasią. Jų atleidimas yra vienintelis būdas įrodyti VSD darbuotojams, kad departamento vadovybė pro pirštus nežiūrės į įstatymus, apsaugos pranešėjus.