Kęstutis Girnius. Nesiliaujanti suvaržymų ir baudų aistra

Seime įregistruotos pataisos, kurios leistų teismo sprendimu išregistruoti ar likviduoti religinę bendruomenę ar bendriją, jei tai būtina dėl saugumo, viešosios tvarkos ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Seimas veikiausiai pritars pataisoms, nors jos nieko gero nežada. Valdžia neturėtų kištis į religijų reikalus be ypač svarių priežasčių, nes šitokios intervencijos gali pažeisti tikinčiųjų sąžinės laisvę bei Konstitucijoje religinėms organizacijoms suteiktą teisę laisvai tvarkytis pagal savo kanonus ir statutus.

Katalikai, evangelikai liuteronai bei reformatų liuteronai, judėjai ir musulmonai gali būti ramūs, pataisos skirtos ne jiems. Neįtikina vienos jų rengėjos Rimantės Šalaševičiūtės tvirtinimas, kad jos nebus nukreiptos prieš Ortodoksų Bažnyčią. Pats neigimas rodo, kad galvojama apie stačiatikius. Rengėjų mėginimas neigti tai, kas akivaizdu, jų nepuošia.

Manytina, kad pataisas rengti paskatino Ukrainos valdžios veiksmai. Šiomis dienomis Ukrainos parlamente svarstomas įstatymo projektas, pagal kurį būtų uždrausta bet kokia religinė organizacija, remiama religinės institucijos iš valstybės, kuri vykdė agresiją prieš šalį. Taikinys yra Rusija, o Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasisakė už įstatymo projektą. Ukrainos vyriausybė taip pat ėmėsi veiksmų riboti su Rusija susijusios bažnyčios įtaką, be kita ko, įsakydama jos kunigams ir vienuoliams palikti Kyjivo-Pečorų laurą, arba Olų vienuolyną. Taip iš Bažnyčios ir jos narių atimta teisė naudotis viena švenčiausių Rytų ortodoksų tikėjimo vietų.

Šitokie Ukrainos žingsniai nedera su Vakarų Europos vertybėmis. Jie nepateisinami, bet iš dalies suprantami invazijos ir karo metu. Bet Lietuva neužpulta, ji nekariauja, tad jos Kulturkampf su Rusija neturi jokio pagrindo, nors suteikia progą sau ir kitiems parodyti, kokia Lietuva yra kieta, o politikams – didinti savo populiarumą.

Siūlomos pataisos potencialiai apimtų nemažą viešojo gyvenimo dalį. Bažnyčia galėtų būti išregistruota arba likviduota, jei keltų grėsmę nacionaliniam saugumui, nusižengtų viešajai tvarkai, keltų pavojų kitų asmenų laisvėms ir teisėms. Bene viskas teoriškai įmanoma. Bet sunku suvokti, kaip gana maža ortodoksų religinė bendruomenė, kurios narių dauguma yra pasyvūs ir pagyvenę, galėtų kelti rimtų grėsmių Lietuvos saugumui. Esu tikras, kad jie neišeis į mišką partizanauti, nerengs diversijų, neorganizuos šnipų tinklų. Nacionalinis saugumas nenukentėtų, jei jie melstųsi, kad Dievas apsaugotų rusų karius, neįsivaizduoju, kaip tokia malda galėtų sudaryti pagrindą kokioms nors baudoms šalyje, kuri skelbiasi vykdanti vertybių politiką.

Nacionalinio saugumo sampratą nuvertina įtakingi Lietuvos politikai, vieni su kitais varžydamiesi pabrėžti jam keliamas grėsmes, įžiūrėdami pavojus, kurių veikiausiai nėra, viešojoje erdvėje diegdami apgulties mentalitetą. Jau daugiau negu dešimtmetį kalbama apie Suvalkų koridorių, nors Rusija nedrįsta smogti Lenkijos bazėms, iš kurių į Ukrainą persiunčiami nauji ginklai. Naujausias tariamas pavojus – galimos „Wagner“ samdinių Baltarusijoje provokacijos Lietuvos pasienyje. Latvija blaiviau galvoja: vidaus reikalų ministras Maris Kučinskis pareiškė, kad „Wagner“ samdiniai neorganizuoja ir nebando rengti provokacijų prie sienos su Latvija.

Viešoji tvarka yra kita talpi sąvoka, kurios užtikrinimo labui valdžia gali imtis sunkiai pateisinamų veiksmų. Kaip Lietuvos valdžia reaguotų, jei Maskvos patriarchatui pavaldūs stačiatikiai siektų leidimo viešoms pamaldoms už taiką? Ar atsisakytų suteikti leidimą, argumentuodama, kad tai galėtų sukelti konfrontaciją su tokiomis mišiomis pasipiktinusiais patriotais?

Tos galimybės negalime atmesti, prisiminus, kad 2010 m. gėjų eitynių išvakarėse laikinasis generalinis prokuroras Raimondas Petrauskas gėdingai aiškino, kad reikia sustabdyti eitynes ne dėl to, kad žygiuos seksualinės mažumos, o dėl to, kad bus sunku apsaugoti dalyvius nuo priešiškai nusiteikusių žmonių. Priešinimasis gėjų eitynėms tęsėsi ilgai. 2013 m. liepą Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino LGBT atstovų skundą, kuriuo prašyta panaikinti savivaldybės administracijos sprendimą neleisti eitynių Gedimino prospekte ir įpareigoti savivaldybę leidimą išduoti.

Toks viešosios tvarkos saugojimas yra parodija, kuria iš marginalizuotos grupės bandoma atimti lygias teises vadovautis savo principais ir įsitikinimais. Manytum, kad tai suprastų vienas pataisos rengėjų Tomas Vytautas Raskevičius, juolab, kad jis vienas Laisvės partijos lyderių. Deja, partija ne vieną kartą parodė, kad turi savotišką laisvės sąvokos supratimą, kuris nedaug kuo skiriasi nuo to „drausk ir bausk“ mentaliteto, kurį palaiko nemažai Seimo narių. T. V. Raskevičius taip pat paminėjo, kad kai kurios religinės bendruomenės reiškia „labai įdomias pažiūras dėl karo Ukrainoje, tai jei būtų pripažinta, kad jos kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, teismas turėtų diskreciją tokį pripažinimą naikinti.“ Nesuprantu, kaip žodinis Rusijos palaikymas galėtų kelti pavojų nacionaliniam saugumui šalyje, kurioje absoliuti gyventojų dauguma nepaprastai tvirtai palaiko Ukrainą ne tik žodžiais, bet ir aukomis.

Trečioji priežastis bausti religinę bendruomenę tiek pat plati ir neapibrėžta, kaip ir pirmosios dvi: esą žmonių sveikatai ir dorovei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Nesuvokiu, kaip stačiatikių senjorai sukels pavojų žmonių sveikatai – gal turguje pardavinėdami nuodingus grybus? Koks pavojus keliamas dorovei ir kas nustato, kas dora? Seimo nariai, ministerijų klerkai? Kokias laisves reikia apsaugoti – ar tai tikėjimo ir įsitikinimų laisvė, kurias tos pataisos potencialiai stato į pavojų? Nėra vieno beveik visų pripažinto atsakymo į įvairius dorovės klausimus. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ne kartą ragino teisę į abortą įtraukti į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją. Jei tai įvyktų, ar tai reikštų, kad reikėtų taikyti sankcijas Katalikų Bažnyčiai, kad būtų galima apsaugoti kitų laisves ir teises?

Siūlomos pataisos yra nukreiptos į palyginti mažą ir neįtakingą religinę bendruomenę, kurios pagrindinė nuodėmė yra jos vadovo patriarcho Kirilo keliaklupsčiavimas Vladimirui Putinui. Nei eiliniai stačiatikiai, nei jų bendruomenė nesukelia jokios rimtos grėsmės, išskyrus karščiuojančią Rusijos apsėstųjų vaizduotę. 2010 m. gėjų eitynių išvakarėse nė vienas iš pirmųjų trijų valstybės žmonių nejautė poreikio tvirtai pabrėžti, kad teisinėje valstybėje ginamos ir gerbiamos visų teisės. Praėjus 13 metų, matysime, ar dabartinių vadovų supratimas didesnis. Veikiausiai ne, ypač artėjant rinkimams.