Kęstutis Girnius. Neskraidymo zonai – nedviprasmiškas „ne“

Rusijai toliau bombarduojant Ukrainos miestus ir prezidentui Zelenskiui iškalbingai prašant didesnio palaikymo, NATO vis dažniau raginama įvesti Ukrainoje neskraidymo zoną. Kaip ir tikėtasi, Lietuva stipriai pritaria šiai idėjai.

Ketvirtadienį Seimas priėmė rezoliuciją, raginančią JTO nedelsiant imtis veiksmų užtikrinti neskraidymo zoną virš Ukrainos, siekiant sustabdyti masines civilių žūtis. Už ją vienbalsiai balsavo 100 parlamentarų. Rezoliucija simbolinė, nes kreipiamasi ne į NATO, bet į JTO, ir net Seimas puikiai žino, kad Rusija šią ir visas panašias rezoliucijas vetuos Saugumo taryboje.

Neatsilieka ir prezidentas G. Nausėda. Kovo 4 d. prezidentas nurodė, kad NATO ir Vakarų šalys turi būti labai atsargios, svarstydamos apie tiesioginį įsitraukimą į karą. „Tai yra geras deklaratyvus pasakymas, tačiau turime įsivertinti kaip tai būtų įgyvendinta praktiškai. Jeigu Rusijos lėktuvai pažeistų neskraidymo zoną, kokios būtų duotos instrukcijos veiksmui?“

Kovo 12 d. interviu laikraščiui „Financial Times“ Nausėda kalbėjo griežčiau. Nors ir pakartojo ankstesnę nuostatą, kad Ukraina turi būti palaikoma visomis priemonėmis nepereinant į tiesioginę karinę konfrontaciją, jis pridūrė, jog Rusijos grasinimai branduoline ginkluote yra blefas, juk „jeigu Vakarai negali rizikuoti beatodairišku branduoliniu karu, negali rizikuoti ir Rusija.“ Šis NATO ir Rusijos sutapatinimas yra nelauktas. Lig šiol Nausėda ir dauguma kitų Lietuvos politikų pabrėždavo, kiek Rusija ir Putinas skiriasi nuo Vakarų, kokios skirtingos jų nuostatos ir vertybės, o branduolinio ginklo vartojimo klausimu jie esą bendraminčiai.

Nausėda tikrai nežino, ar Rusija blefuoja, jis tik spėlioja. Nei jis, nei joks kitas Lietuvos pareigūnas neturi prieigos prie itin slaptų JAV žvalgybos duomenų šiuo reikalu. O kas būtų, jei Rusija neblefuoja? Verta labai rimtai pagalvoti. Ir tai, kad norint sukurti neskraidymo zoną, reikia užtikrinti, kad NATO lėktuvai galėtų skraidyti virš Ukrainos, tad reikėtų neutralizuoti Rusijos priešlėktuvinę gynybos sistemą, esančią Rusijos teritorijoje. Kitaip tariant, reikėtų pulti Rusiją.

Yra du argumentai, kuriais siekiama pagrįsti poreikį įvesti neskraidymo zoną: vienas – rimtas, kitas – silpnas. Nurodoma, kad žūsta vis daugiau ukrainiečių civilių, kad aukų skaičius tik didės, kol Rusija nesutramdyta, o to nebus, kol rusų lėktuvai be didesnių suvaržymų skraido Ukrainos oro erdvėje. Nors žūsta daug civilių, nežinia, ar aviacijos smūgiai ar artilerija bei iš Rusijos paleistosios raketos juos labiausiai žudo.

Daugelis žmonių yra išdėstę silpnąjį argumentą, tarp jų ir prezidentas Zelenskis šią savaitę: „Jei neuždarysite mūsų dangaus, tik laiko klausimas, kada Rusijos raketos nukris jūsų teritorijoje, NATO teritorijoje.“ Taip buvo galima galvoti karui dar neprasidėjus. Rusija kol kas neįveikė Ukrainos kariuomenės, jos sausumos kariuomenės nuostoliai gerokai didesni negu Ukrainos, jos karo aviacija negebėjo užvaldyti oro erdvės, užtikrinti, kad joje neskraidytų Ukrainos naikintuvai. Kaip pažymi A. Lievenas, jei Rusijos armija negali užimti miestų, esančių vos 20 mylių nuo sienos, kaip ji gali pulti Varšuvą?

Nenuslepiamų invazijos nesėkmių akivaizdoje Kremliaus vadovai supranta, kad jų ginkluotosios pajėgos nėra nenugalima jėga, kad jos pažeidžiamos. Nors JAV ir NATO neketina įvesti neskraidymo zonos, o NATO generalinis sekretorius Stoltenbergas atmetė Lenkijos siūlymą pasiųsti į Ukrainą ginkluotą „taikos misiją“ teikti humanitarinę pagalbą, Kremlius, be abejo, svarsto, kaip reikėtų reaguoti, jei Vašingtonas ir Briuselis pakeistų savo nuomonę, nutartų imtis priemonių Rusijos oro pajėgoms sutramdyti, tad ir smogtų taikiniams Rusijoje.

Nieko nedaryti, taigi, pasiduoti, nėra priimtina alternatyva Putinui, ko gero, ir generalitetui. Oro pajėgų dvikovą laimėtų skaitlingesnės ir modernesnės NATO pajėgos. Jei iki invazijos pradžios ir pirmosiomis karo dienomis Putino užuominas apie Rusijos branduolinį arsenalą buvo galima laikyti savotišku pozavimu, priminimu/pasigyrimu, kad Rusija yra branduolinė galybė, nenustebčiau, jei vadovaujančiuose sluoksniuose dabar rimtai svarstoma, kokiomis aplinkybėmis reikės griebtis branduolinių ginklų ir kokių. Kadaise vos įsivaizduojamas scenarijus nebėra tabu tema.

Rusija turi apie 2000 taktinių branduolinių užtaisų. Juos gali nešti įvairių tipų raketos arba galima juos iššauti kaip artilerijos sviedinius. Taktinių branduolinių ginklų dydis ir galia labai skiriasi. Mažiausia galvutė gali būti vieno kilotono, kitos – gerokai galingesnės negu bomba, kuri sunaikino Hiroshimą. Jau kurį laiką Rusija turi karinę doktriną „eskaluoti, siekiant deeskaluoti“(escalate to deescalate), kuri siūlo griebtis radikalių priemonių kitai pusei išgąsdinti, priversti ją atsitraukti. Pvz., gresiant sunkiai išvengiamam pralaimėjimui konflikte su NATO aljansu, būtų vartojami taktiniai branduoliniai ginklai NATO puolimams sustabdyti.

Jei viena pusė pavartoja taktinį branduolinį ginklą, net jei jo taikinys –karinė oro bazė ar jis susprogdinamas ore, oponentas turi spręsti, ar griebtis šiek tiek galingesnio ginklo, o jam tai padarius, pirmoji pusė turės nutarti, koks bus jos kitas žingsnis. Gal bus susitvardoma, gal eskalavimas taps sunkiai suvaldomas. Nežinia, kaip viskas baigsis, tad svarbu išvengti potencialiai pražūtingo užburto rato.

Jei manoma, kad Putinas yra piktas ir blogas žmogus, kuris itin rūpinasi savo istoriniu palikimu ir visai nesirūpina žmonių gyvybėmis, tada tikriausiai neracionalu ir neatsakinga jį įvaryti į kampą ir tikėtis, kad jis nebandys sunaikinti savo oponentų ar užtikrinti, kad jie žūtų kartu su juo.