Daugiausia dėmesio sulaukė didelė nepritariančiųjų naujiems mokesčiams dalis, dvigubai didesnė negu mokesčius palaikančiųjų. Rezultatus galima vertinti įvairiai. Aš būčiau linkęs (pabrėžiu – linkęs) manyti, kad tai rodo sveiką nepritariančiųjų protą, jų gebėjimą atsispirti aukščiausių valdžios pareigūnų peršamiems „dangus griūva“ scenarijams, kad po kiek laiko Rusija puls Lietuvą ar kitas NATO šalis. Kitiems tai rodo, kad yra daug Lietuvos saugumu nesirūpinančių runkelių, kuriuos veikia Rusijos propaganda ir dezinformacija.
Miestiečiai ir labiau išsilavinę žmones palaiko krašto apsaugos didinimą, kaimiečiai ir vargingesnieji priešinasi. Nuomonių skirtumą nebūtinai lemia žinios ir išsilavinimas. Šaukiamas tarnauti kaimo vaikinas tarnaus. Grietinėlės atžala lengviau išvengs tarnybos ir vargu, ar bus siunčiama į pėstininkų kuopą. Kuo daugiau gynybai bus skiriama lėšų, tuo mažiau jų liks atskirčiai mažinti bei įvairioms socialinėms paslaugoms, svarbioms ne tokiems pasiturintiems. Vos tapęs JAV prezidentu 1953 m. balandį, buvęs Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiasis vadas Dwightas D. Eisenhaueris taikliai pastebėjo, kad „kiekvienas pagamintas ginklas, paleistas karo laivas, iššauta raketa galiausiai reiškia vagystę iš tų, kurie alksta ir nėra pamaitinti, iš tų, kuriems šalta ir kurie nėra aprengti.“ Turtingesniems socialinių paslaugų nereikia, tad jiems jos nesvarbios.
Nereikia skubėti daryti išvadų iš vienos apklausos, bet rezultatai sukelia nerimą išlaidų gynybai didinimo šalininkams. Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas sako, kad didesnis finansavimas gynybai yra būtinas norint laiku vystyti reikalingus pajėgumus, o tai, kad dalis visuomenės nejunta grėsmės, nėra teisinga. Nesuprantu, ką bendro nepritarimas gynybos lėšų didinimui turi su teisingumu, kaipgi apibrėžti teisingumą? Gal būtų neteisinga vengti mokėti didesnius mokesčius, jei jie būtų priimti, bet tai yra kitas klausimas.
Siekiant nustatyti, koks elgesys yra racionaliausias neapibrėžtumo (angl. uncertainty) sąlygomis, reikia apskaičiuoti, kuri galima alternatyva maksimaliai padidina naudingumo ir tikimybės sandaugas visiems galimiems veiksmams.
Tarkime, kad maksimaliai ruoštis sustabdyti ar atgrasyti Rusijos puolimą yra gerokai naudingiau negu investuoti pinigus į švietimą ir sveikatos apsaugą, jei Lietuvą okupuos ar nusiaubs Rusija. Bet kokia yra tikimybė, kad Rusija nutars pulti? Jei papildomos išlaidos užtikrina geresnę gynybą, galinčią sustabdyti Rusijos puolimą (tarkime, kad saugumo vertė yra 1000), bet antpuolio tikimybė yra 5 procentai, gynybos nauda yra 50. Jei didesnių investicijų į socialines paslaugas nauda yra 200, o jos tikimybė yra 50 proc., tada jos nauda (100) yra dvigubai didesnė nei padidintų išlaidų gynybai. Pavyzdys čia tik iliustracijai, tačiau parodo, kad didesnių gynybos pajėgumų nauda priklauso nuo to, kaip vertinami potencialūs Rusijos vyriausybės veiksmai.
Daugelis Vakarų politikų, politologų ir kariškių mano, kad, jei bus leista Rusijai įveikti Ukrainą, po kokių penkerių ar dešimties metu Kremlius nukreips savo kariauną į NATO šalis arba hibridinėmis priemonėmis jas destabilizuos.
Šie nuogąstavimui man sunkiai suprantami. Per dabartinį karą Rusija nepuolė jokios NATO šalies, net tų, per kurias Ukrainai tiekiama moderni ginkluotė. Neskaitant tuščių grasinimų, ji nereaguoja į padidintą Vakarų paramą – ne tik ginklais, bet ir žvalgybine informacija. Šiomis dienomis paviešinti perimti Vokietijos generolų pokalbiai rodo, kad Ukrainoje dislokuoti JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karininkai padeda rengti antpuolius prieš tokius svarbius taikinius, kaip Kerčės tiltą.
Kad ir kaip baigtųsi konfliktas, Rusijos ginkluotosios pajėgos bus smarkiai susilpnėjusios, trūks ir karių, ir modernios technikos. O Vakarų ginklai buvo pranašesni, net kai Rusija nebuvo karo ir sankcijų nualinta. Ekonominis stebuklas nesitęs amžinai, bus vis sunkiau ir brangiau gaminti aukštos klasės sudėtingus ginklus be galimybės naudotis vakarietiškomis technologijomis. Ukraina yra ypatinga Putino ir daugelio rusų obsesija, kitoms šalims nesuteikiama tokios reikšmės, tad vargu, ar bus siekiama jas paglemžti.
Nors daugelis rusų susitaikė su dabartine padėtimi, karas nėra populiarus. Manoma, kad nuo 2022 m. išvyko apie 1 mln. rusų, įskaitant maždaug 100 tūkst. informacinių technologijų (IT) specialistų, kurie šiuo metu itin reikalingi. Iš dalies dėl to vengiama atviros mobilizacijos. Siekiant išvengti protestų, kaimo gyventojai, o ne miestiečiai šaukiami tarnauti kariuomenėje.
Sunku sulaukti pritarimo karui prieš galingą valstybę net militarizuotoje ir drausmingoje visuomenėje kaip nacių Vokietijos, ką V. Putinas puikiai supranta, tad elgiasi atsargiai, siekdamas sukurti stabilumo regimybę. Tad būtų priešinamasi ketinimui kariauti su Vakarais. Net jei nebūtų atviro maišto, nebūtų entuziazmo.
Kai kurie stebėtojai apgailestauja, kad nepasiekta konsensuso saugumo politikoje, kad ji politizuota, socdemų rinkėjas esą automatiškai atmes viską, ką siūlo konservatoriai. Nemanau, kad partinės rietenos taip smarkiai veikia saugumo politiką arba bent negalima to tvirtinti be nuodugnesnės analizės.
Nemažai politikų mano, kad svarbiais klausimais reikia rasti bendrų sprendimų. Konsensusas naudingas, jei jis nuoširdus ir lankstus, o ne primestas ir griežtas bei dogmatiškas. Svarbu palikti laisvę persigalvoti ir reikalauti pokyčių.
Didysis britų ekonomistas Johnas Maynardas Keynes‘as sakė, kad, „kai faktai keičiasi, aš keičiu savo nuomonę – ką jūs darote, pone?“ Išskyrus karą, šaliai nereikia per daug vienybės, svarbu palaikyti minties ir nuomonių įvairovę, juolab, kad valdžios vadovai pripratę manyti, jog jie daugiausia žino, tiksliausiai vertina padėtį, tad laukia, kad jų nuomonėms būtų pritariama.
Saugumo klausimais atsargumas yra dorybė, kaip ir savarankiško bei pagrįsto mąstymo ugdymas. Reikia tikėtis, kad nenoras nekritiškai priimti valdžios raginimus yra naudingas, net jei tik priverčia ją geriau paaiškinti savo tikslus, užuot pateikus juos kaip savaime suprantamus.