Karui dar neprasidėjus, Naujajame Židinyje-Aiduose rašiau: JAV puls Iraką – su Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) pritarimu ar be jo. Karas įvyks. JAV padarė jį neišvengiamą. Karas pažeis ir tarptautinę teisę, ir teisingo karo teorijos normas. Bus puolama, nors karui nepritaria daugelis pasaulio žmonių. JAV karą laimės, veikiausiai nesunkiai, bet karas turės ilgalaikių neigiamų pasekmių: nukentės Amerikos ir Europos santykiai, sustiprės musulmoniškų šalių priešiškumas, žlugs po SSRS subyrėjimo įsižiebusi viltis, kad pasaulis ras bendrą kalbą ir vienijančius politinius idealus.
Tai rašydamas neklydau, bet nuomonė Lietuvoje ir redakcijoje buvo kita. Kitame numeryje buvo išspausdintas kritiškas atsiliepimas. Argumentai buvo itin silpni, straipsnelio pavadinimas itin šmaikštus – „Karo kritiko kritikos kritika“.
Nesiliaujant nesutarimams tarp JAV ir Vakarų Europos šalių, JAV Gynybos ministras D. Rumsfeldas prabilo apie „senąją“ ir „naująją“ Europą: senajai priklauso Vakarų Europos šalys, naujajai – Rytų Europos, o „svorio centras persikelia į Rytus“. Kontrastas dar labiau išryškėjo, kai vadinamasis Vilniaus dešimtukas paskelbė tvirtai JAV politiką palaikantį pareiškimą, o Prancūzijos prezidentas Jacques‘as Chiracas drėbtelėjo, kad būsimos Europos Sąjungos narės (taigi, ne tik Lietuva) pražiopsojo puikią progą patylėti.
Jei Ukrainos-Rusijos kare Lietuva stovi teisingoje istorijos pusėje, tai 2003 m., nuosekliai palaikydama JAV agresiją ir suverenios šalies puolimą, Lietuva stovėjo blogoje istorijos pusėje. Būta įvairių priežasčių, bet ne paskutinioji buvo tai, kad Lietuva dar formaliai nebuvo NATO narė, jos saugumas labiausiai priklausė nuo JAV, tad būtų buvę neprotinga mesti iššūkį nacionalinio saugumo laiduotojui. Vertybių politika, kad ir kaip ji būtų suprasta, neegzistuoja vakuume, kitos priežastys gali ją pranokti ir nustumti į antrąjį planą.
Vienas ar du pažeidimai ar nukrypimai nuo deklaruojamų vertybių nereiškia, kad vertybių atsisakyta ar jos sumenkintos. Gyvenimas yra sudėtingesnis. Visi žinome, kad yra nedora meluoti, tačiau visi meluojame. Klausimas, kaip dažnai ir dėl kokių priežasčių. Nė viena valstybė nėra nepriekaištinga, bet šalis, atkakliai prisistatanti kaip vertybių puoselėtoja, turi imtis ypatingų pastangų, kad nebūtų apkaltinta nenuoširdumu ar veidmainyste. Kaip dažnai jos pažeidžia taisykles, klausimas sudėtingas, nes dar nėra nedviprasmiškai nustatyta, kurie veiksmai nedera su vertybėmis grindžiama tarptautine santvarka, kokie ją pažeidžia. Dar ginčijamasi dėl santvarkos rėmų bei dėl konkretaus jos turinio.
Kiekviena agresija prieš kitą valstybę yra smerktina, bet ne visos agresijos yra lygios. Vašingtonas, skirtingai negu Rusija, nei siekia inkorporuoti įveikto priešo teritorijos, nei masiškai bombarduoja jo miestus.
Sakoma, kad turime teisę į savo nuomonę, bet ne į savo faktus. Bet dėl įvykių apibrėžties, taigi dėl faktų, galima ginčytis. Apibūdinimais galima atskleisti, nutylėti, paslėpti faktus ir tikrovę, juos iškreipti. Karai yra nepopuliarūs, tad kariniai veiksmai yra perkrikštijami. Vykdomos „humanitarinės intervencijos“, siunčiami „taikos palaikymo“ ar „taikos įtvirtinimo“ daliniai, vartojami įvairūs terminai, kuriais stengiamasi nuslėpti, kad bus kariaujama.
Dažnėja pastangos nekaltais žodžiais ir posakiais teisinti tai, kas sunkiai pateisinama. JAV pareigūnai vadindavo įtariamų teroristų kankinimą sustiprintu tardymu (angl. enhanced interrogation), tarsi tai būtų tik griežtas pokalbis su supančiotu belaisviu. Nors, pagal tarptautinę praktiką, tik nevalstybinės grupuotės laikomos teroristinėmis organizacijomis, prieš kelerius metus JAV paskelbė, kad suverenios šalies karinis padalinys, būtent Irano revoliucinė gvardija, yra užsienio teroristų organizacija. Šitokia ekvilibristika atvėrė duris smurtui ir jo teisinimui. Jei kovojama su terorizmu, galima lengviau pateisinti Irano revoliucinės gvardijos vadovo Qasemo Soleimanio nužudymą, nors paprastai neleidžiama nužudyti žinomo kitos šalies, su kuria oficialiai nekariaujama, karo vado ar politiko, šiam lankantis trečiojoje šalyje jos valdžios pritarimu. Atentatas Bagdado oro uoste nebuvo eilinis „teroristo neutralizavimas“.
Vašingtonas dažnai pažeidžia kitų šalių suverenumą, ypač stengdamasis likviduoti įtariamus teroristus. Jis savo veiksmus teisina, pasikliaudamas po 2001 m rugsėjo 11 d. atakų priimtu įstatymu, suteikiančiu leidimą panaudoti karinę jėgą (angl. Authorization to Use Military Force – AUMF), patogiai pamiršdamas, kad, išskyrus karo paskelbimą, JAV įstatymai negali suteikti teisės jos karinėms pajėgoms pulti kitas šalis, pažeisti jų teritorinį vientisumą. Vargu, ar artimiausiu laiku JAV atsisakys šios politikos, ir visiškai aišku, kad Lietuva jos niekada nepasmerks, nors kažin, ar šitokie antpuoliai dera su normomis grindžiama tarptautine santvarka.
Dar kitas įvykis primena JAV nenuoseklumą. Vašingtonas ir beveik visos Vakarų šalys išreiškė pasitenkinimą, jog Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT) išdavė Rusijos prezidento Putino arešto orderį dėl kaltinimų karo nusikaltimais. Bet JAV yra viena iš šešių šalių, kartu su Kinija, Rusija ir Izraeliu, kurios nepripažįsta TBT. Ir ne tik nepripažįsta, bet jam dar priekaištauja. 2020 m. birželio mėn. TBT nutarimas tęsti tyrimą dėl galimų JAV karių ir CŽV nusikaltimų Afganistane paskatino JAV aiškinti, kad jos turi pagrindo abejoti TBT sąžiningumu bei yra gavusios „daug patikimos informacijos, kuri kelia rimtą susirūpinimą dėl ilgos finansinės korupcijos ir piktnaudžiavimo aukščiausiu prokuratūros lygmeniu istorijos.“
Tokia reakcija ir tokie kaltinimai nepuošia JAV, stiprina vadinamojo „Global South“ šalių įsitikinimą, kad Vašingtonas veidmainiauja. Be to, tai užgožia tokius JAV puošiančius faktus, kaip tai, kad jos finansuoja 40 proc. JTO pasaulinės maisto programos biudžeto ir skiria 1000 kartų daugiau lėšų negu Rusija JTO pabėgėlių agentūrai. Tiesiog nesuprantama, kodėl JAV nenutaria ratifikuoti Romos sutarties ir pripažinti TBT, kai vyksta atkakli kova dėl pasaulio viešosios nuomonės.