Sąjungininkai be jokio gailesčio bombardavo Vokietijos miestus, vadinamuoju strateginiu bombardavimu siekė ne tik sunaikinti karinę pramonę, bet ir sąmoningai nužudyti kuo daugiau vokiečių, vildamiesi, jog teroro įbauginti likę gyvieji darytų spaudimą naciams kapituliuoti.
Teisindamas Dresdeno antpuolį 1945 m. vasarį, per kurį žuvo apie 25 tūkst. žmonių, Jungtinės Karalystės Bombonešių pajėgų (angl. Bomber Command) vadovas Arthuras „Bomber“ Harrisas tvirtino, kad „asmeniškai nemanau, jog visi likę Vokietijos miestai būtų verti vieno brito grenadieriaus kaulų“. Winstonas Churchillis buvo tiek sukrėstas Dresdeno sunaikinimo, kad kovo mėnesio pabaigoje ragino pagalvoti, ar „verta tęsti Vokietijos miestų bombardavimą vien siekiant didinti terorą, nors jis teisinamas kitais pretekstais [išskirta autoriaus]“. Kariškiams užprotestavus, jis žengė žingsnį atgal konstatuodamas, jog Vokietijos miestų bombardavimą reikia vertinti atsižvelgus į savo interesus, nustatant, kaip apgyvendinsime savo ir sąjungininkų karius visiškai nuniokotoje ir sugriautoje žemėje. Esą reikia pasirūpinti, kad britų išpuoliai ilgainiui nepadarytų daugiau žalos jiems patiems nei priešui. Bet liko sąžinės graužimas, nuojauta, kad buvo nedora tokiu mastu naikinti miestus ir žmones. A. „Bomber“ Harrisas nesulaukė kai kurių pageidaujamų apdovanojimų, paminklas žuvusiesiems iš „Bomber Command“ pagerbti buvo atidengtas tik 2012 m.
Siekiant pateisinti masinį civilių žudymą, buvo nurodoma, kad vyko žūtbūtinė kova su didelę Europos dalį jau nukariavusia nacių Vokietija, kurios pergalė būtų turėjusi katastrofiškas pasekmes Europai ir visam civilizuotam pasauliui. Britai pradėjo pulti Vokietijos miestus ir žmones, kai neturėjo jokių kitų veiksmingų priemonių priešintis naciams. Izraelio padėtis yra kita. Jo ginkluotosios pajėgos šimtus kartų galingesnės negu „Hamas“, o atsiradus poreikiui, būtų galėjusios apsupti Gazos miestą per kelias dienas.
Šį mėnesį Izraelio ambasada pakvietė grupę žurnalistų, apžvalgininkų ir žinomų žmonių į uždarą seansą Vilniuje peržiūrėti žiaurios 45 minučių vaizdo medžiagos iš „Hamas“ spalio 7 d. išpuolių. Vaizdo įrašai užfiksuoti „Hamas“ teroristų. Panašių seansų būta ir kitose šalyse, jų tikslas – paskatinti įtakingų žmonių paramą Izraeliui ir priešiškumą „Hamas“. Tai dalis intensyvios propagandos kampanijos, kuria siekiama įtikinti Vakarus, kad „Hamas“ yra tokia barbariška organizacija, kad ją reikia išnaikinti bet kokiomis priemonėmis. Izraeliečiai taip pat deda visas pastangas siekdami įrodyti, jog „Hamas“ naudojasi ligoninėmis, mokyklomis ir kitomis saugomomis įstaigomis kaip pogrindiniais vadovavimo centrais, ginklų slėptuvėmis ir savo kovotojų prieglaudomis. Tad atsakomybė už masines civilių gyventojų, įskaitant penkis tūkstančius vaikų, žudynes tenka būtent „Hamas“.
Izraelio aiškinimai neįtikina, nes žydų valstybė vartojo panašias perteklines, žmonių gyvybių nepaisančias priemones per ankstesnes konfrontacijas, kai „Hamas“ nebuvo įsiveržęs į Izraelį ir nužudęs 1200 izraeliečių, daugiausia civilių. Antai, per Gazos 2014 m. konfliktą žuvo apie 2100 palestiniečių, gal net 70 proc. jų – civiliai (pasak Izraelio – apie 55 proc,), tarp jų net 581 vaikas. Žuvo ir 66 Izraelio kariai bei 6 civiliai. Apskaičiuota, kad buvo sunaikinta 18 tūkst. būstų. Užpultos ligoninės, apie 80 mečečių, taip pat ir greitosios pagalbos automobiliai – lygiai kaip dabar.
Pagrindinė bėda nėra ta, kad Izraelis puola (jis turi teisę gintis), bet kaip jis puola, būtent – nesiimdamas tinkamų priemonių civilių gyvybėms apsaugoti. Kai puolami itin tankiai apgyvendinti rajonai, neišvengiamai aukomis tampa daug nekaltų civilių. Kadangi šitokie antpuoliai tęsiami nepaisant, kiek aukų jie nuneša, galima kaltinti Izraelį nusikalstamu aplaidumu, jei ne karo nusikaltimais.
Ypatingą antpuolių intensyvumą rodo tai, kad puikiai apsiginklavusios Izraelio ginkluotosios pajėgos sunaudojo tiek šaudmenų, kad, kaip ir dabar, prašė Vašingtono papildyti jų atsargas. Žalos mastai ir apimtis šokiravo tarptautinės pagalbos organizacijas, pripratusias dirbti nuniokotose karo zonose. Per vieną itin kraupų atvejį karinis Izraelio laivas apšaudė paplūdimį, kuriame žaidė keturi berniukai. Berniukai pradėjo bėgti, bet laivas vėl paleido salvę, kuria juos nužudė. Apšaudymą stebėję užsienio žurnalistai pastebėjo, kad net per atstumą buvo aišku, jog taikinys buvo vaikai. Laivo įgula nebuvo nubausta.
Daug kas kartojosi. Nepaisant civilių žūčių, Vakarai neragino nutraukti karinių veiksmų. Per 2006 m. karą Libane su „Hezbollah“ valstybės sekretorė Condoleezza Rice apibūdino sunkią Libano padėtį kaip „naujų Artimųjų Rytų gimimo skausmų“ dalį ir sakė, kad Izraelis turėtų ignoruoti raginimus nutraukti ugnį. Kaip buvo lengva numatyti, „naujieji Artimieji Rytai neišvydo dienos šviesos. 2014 m. Billas Clintonas pasakė, kad „Hamas“ siekia priversti Izraelį žudyti palestiniečius, vildamasis, kad tai sukels pasaulio pasipiktinimą. Kaip ir 2014 m., taip ir dabar Izraelis kartais įspėja gyventojus palikti savo namus, kuriuos ketinama pulti. Tie, kurie jų nepalieka, esą atsakingi už savo likimą patys. Bet jei neturi teisės žudyti civilius, jos negauni, pasiuntęs jiems įspėjimą.
„Hamas“ buvo priekaištaujama, kad jo kovotojai slapstosi tarp civilių, jais naudojasi kaip gyvaisiais skydais, tad atsakingi už jų žūtį, net kai ne „Hamas“ kulka, bet Izrealio raketa nutraukia jų gyvybę. JAV, kitos NATO ir Europos Sąjungos šalys kaskart gieda tą pačią Izraelį pateisinančią giesmę, tad nenuostabu, kad Izraelis nejaučia atsakomybės už savo veiksmus ir negailestingai puola civilius, įsitikinęs, kad bus giriamas, o ne traukiamas atsakomybėn. Kolektyviniai Vakarai, kaip Izraelio pagalbininkai, turi prisiimti dalį atsakomybės už Gazos Ruože vykstančias žudynes.
Dar kelios pastabos apie gyvuosius skydus. Jei „Hamas“ kovotojas šaudo į kareivį, bet laiko vaiką kaip skydą, kad apsisaugotų, kareivis gali į jį šaudyti. Jei kovotojas nukreipia ginklą į vaiką, liepia kareiviui nusiginkluoti, ketindamas jį nužudyti, kareivis vėl gali šauti, nors nušautų vaiką. Skydai nekalti, tačiau kareivis nėra moraliai įpareigotas paaukoti savo gyvybę, kad išgelbėtų įkaito vaiko gyvybę. Šiomis aplinkybėmis atsakomybė už vaiko mirtį tenka tik agresoriui kovotojui. Jam perkeliama atsakomybė už vaiko žūtį. Bet yra proporcingumo apribojimų.
Negali nušauti dešimties skydų, kad pataikytum į vieną užpuoliką. Peržengus tam tikrą proporcingumo ribą, atsakomybė tenka kariui. Įkaitų atveju nužudymas gali būti laikomas netyčiniu, bet numatytu, jei kareivis taikosi į užpuoliką. Tačiau nevalia tiesiogiai nušauti vaiko, kad jis kristų ir suteiktų progą tiesiai nušauti užpuoliką. Tai sąmoningas žudymas.
Nemažai Izraelio antpuolių yra panašūs į tiesioginį vaiko žudymą. Džabalijos stovykloje, maždaug 2500 kvadratinių metrų plote, buvo sugriauti visi pastatai. Daugiau negu du šimtai palestiniečių žuvo ar buvo sužeisti, nežinoma, kiek – jei išvis – žuvo kovotojų. Proporcingumo nebuvo paisoma. Be to, antpuolis nepasiekė ir nepažeidė giliau esančių tunelių, kuriuose, kaip spėjama, „Hamas“ būtų laikęs svarbiausius savo išteklius ir personalą, jei „Hamas“ iš tiesų tunelius naudojo savo slėptuvėms ir apsaugai. Praėjus kelioms dienoms, po to, kai Izraelio pajėgos užėmė „Al-Shifa“ ligoninę, jos neparodė nei „Hamas“ valdomų tunelių, nei karinio vadovavimo centro po ligonine, o tik menką ligoninės komplekse rastų ginklų rinkinį. Jei Izraelis negali nugalėti „Hamas“ nesusidūręs su jos kovotojais Gazos Ruožo gilumoje, tuomet atakos prieš mažiau svarbius taikinius, per kuriuos žūsta daugybė civilių, atrodo nepateisinamos, kaip ir tiesioginis įkaito nužudymas.