Tas milžiniškas paminklas, pastatytas ant kalvos vienoje centrinėje miesto aikštėje, sukūrė įspūdį, kad Lietuva laikė Cvirką ypatingu Lietuvos patriotu ar vienu didžiausių jos rašytojų. Jis nebuvo nei vienas, nei kitas.
Cvirka buvo talentingas rašytojas, reikia jį skaityti, galima įtraukti jo darbus į mokyklos programas, perspausdinti jo knygas, jei būtų paklausa. Bet Vilniaus centras ne vieta jo milžiniškam paminklui. Neprotestuočiau, jei ant namo, kuriame jis gyveno, būtų prikabinta memorialinė lentelė, nors lentelės tekstas sukeltų ne mažiau ginčų nei jo paminklas.
Kitos šalys rodo didesnę valstybinę ir tautinę savigarbą. Nobelio literatūros premijos laureatas Knut Hamsunas buvo talentingesnis rašytojas negu Cvirka, bet, kiek žinau, Norvegijoje jam yra tik vienas paminklas jo gimtiniame Hamarøy kaime šalies šiaurėje. Jis buvo nuteistas dėl bendradarbiavimo su naciais bei paskelbtas tėvynės išdaviku, nors Cvirkos palaikomi komunistai nusiaubė Lietuvą daugiau negu naciai Norvegiją. Jeigu Lietuva būtų išvaduota kokiais 1946 m., Cvirka būtų sulaukęs panašaus nuosprendžio.
Cvirka daug kuo kaltinamas, bet ne visi kaltinimai pagrįsti. Neseniai D. Pocevičius straipsniuose delfi.lt įtikinamai argumentavo, kad neturi pagrindo teiginiai, jog Cvirka savo rankomis susidorojo su K. Jakubėnu, įskųsdamas jį kaip ne visai atitinkantį režimui. Į MGB akiratį Jakubėnas pateko ne dėl Cvirkos skundo, bet dėl „Generolu Vėtra“ pasivadinusio J. Noreikos ir kai kurių kitų jo vadovaujamos pogrindinės Lietuvių tautinės tarybos (LTT) narių parodymų saugumui apie Jakubėno ryšius su ginkluotą sukilimą rengiančia pogrindžio organizacija.
Nors Cvirka veikiausiai nėra savo kolegas tiesiogiai išdavęs niekšas, bet jis 1940 m. išvyko į Maskvą Lietuvai atnešti Stalino saulę, ištikimai talkino sovietams, buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas pokario metais, suvaidino reikšmingą vaidmenį išprievartaujant literatūrą ir paverčiant ją valdžios propagandos įrankiu. Per 1946 m. spalį vykusį rašytojų suvažiavimą tuometinis CK sekretorius K. Preikšas įnirtingai kaltino rašytojus, net kompartijos narius, įvairiomis nuodėmėmis, be kita ko dekadentizmu, tikrovės iškreipimu ir šmeižimu, tylėjimu ir buržuazinių nacionalistų ideologijos skleidimu. Sąjungos valdyba buvo smarkiai kritikuojama už neveiklumą, bet ne pats Cvirka. Ta proga jis išdrožė ugningą kalbą, kartodamas Preikšo priekaištus, neaplenkdamas ir poeto A. Miškinio, nors turėjo suprasti, kad Miškiniui grėsė areštas už tariamą palankumą partizanams. Tai, kad net gūdžiais bei įtarumo kupinais stalinizmo metais Cvirka niekada neprarado valdžios malonės, rodo, jog jis savo darbais nusipelno partijos ir saugumo pasitikėjimo. Skirtingai nuo kitų intelektualų, kaip V. Krėvė – Mickevičius, kurie pirmomis pirmojo bolševikmečio dienomis palankiai sutiko sovietus, Cvirka niekada neapgailestavo dėl savo nutarimo padėti bolševikams pavergti Lietuvą.
Lietuvoje yra išsivystęs savotiškas kultūros kūrėjų išskirtinumo kultas. Esą poetai, rašytojai, menininkai ir kiti kūrėjai yra nusipelnę ypatingos pagarbos, jie turi būti gerbiami, jiems leidžiama daugiau negu paprastiems žmonėms, jų išdaigos ir suklupimai turi būti atleidžiami – ne tik girtavimas, smulkios apgavystės, bet ir stambesni nusižengimai. Šitoks atlaidumas nesuprantamas. Rašytojas nėra mažiau atsakingas negu eilinis pilietis už savo veiksmus, gal net labiau, nes jis geriau išsilavinęs ir informuotas. Neabejoju, kad jei Cvirka būtų komunistams ištikimas inžinierius ar brigadininkas, dabar nebūtų priešinamasi paminklų pašalinimui. Veikiausiai jiems paminklai nebūtų buvę pastatyti.
Pasikliaudamas šitokia mąstysena, prieš kelerius metus tuometinis Kultūros ministras M. Kvietkauskas ragino nepašalinti Cvirkos paminklo, nes ant svarstyklių reikia padėti „šviesiąsias biografijos puses“, nors neįsivaizduoju, kokios jos būtų arba kaip jos skirtųsi nuo tūkstančių kitų piliečių, kuriems nestatomi paminklai. Kvietkauskas pridūrė, kad paminklas yra ne kolaborantui, o rašytojui P. Cvirkai.
Ministras klydo. Cvirkai buvo statomas paminklas ne dėl to, kad jis buvo rašytojas, bet dėl to, kad jis buvo sovietinis rašytojas, savo likimą susiejęs su okupantu. Tai ne tas pats dalykas. Nebuvo siekiama pagerbti ir įamžinti iškiliausio lietuvių rašytojo (kuo Cvirka nebuvo), bet pagerbti tą, kuris susitapatino su sovietų valdžia ir kompartija bei ištikimai joms tarnavo. Nevalia užmiršti, kad paminklas buvo statomas 1959 m., kai stalinizmo dvasia dar buvo gaji, o paminklas kokiam nors ne komunistui būtų buvęs nepriimtinas A. Sniečkui ir būtų užtraukęs Maskvos rūstybę. 1955 m. skulptorius J. Mikėnas buvo pastatęs paminklą kitai režimo šalininkei Marytei Melnikaitei. Paminklais, skulptūromis ir kitais objektais buvo siekiama suteiki sovietinį atspalvį Lietuvos vietovėmis.
Paminklo gynėjai aiškina, kad sovietų okupacija yra mūsų istorijos dalis. Mes negalime užmerkti akių ir elgtis taip, lyg jos nebuvo, tad reikia išsaugoti dalį autentiško sovietmečio palikimo. Bent kol kas neraginama į Lukiškių aikštę ar kitur sugražinti Lenino statulas.
Cvirkos paminklas nėra paskutinis sovietmečio reliktas Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Sovietų karių kapinių dar nemažai, pačios įspūdingiausios yra Vilniuje, Antakalnyje. Šalia jų yra kompartijos veikėjų panteonas, savotiškas Kolaborantų slėnis. Ten eilė po eilės bareljefų partijos veikėjų. Jų kapai griežtai atskirti nuo visų kitų mirtingųjų – nuo darbo žmonių, kuriems jie neva tarnavo, net nuo savo žmonų. Tuo nesąmoningai atskleidžiama, kad kaip gyvenime, taip ir mirtyje, partijos pateptieji jautėsi pranašesni už tą liaudį, kurios interesams jie neva atstovavo. Švelni ironija, kad partiečių kapai yra visai šalia paminklo žuvusiems sovietiniams kariams. Tai nesąmoningas priminimas, jog komunistų valdžia buvo įkurta ir laikėsi ant okupacinės kariuomenės durtuvų. Čia autentiškas sovietmečio palikimas, jo mentaliteto įkūnijimas, čia reikėtų vesti jaunus žmones, siekiant juos supažindinti su mūsų praeitimi.