Patys konservatoriai nutarimą siekti išankstinių Seimo rinkimų skambiai pavadino politinės sistemos skaidrinimo bei perkrovimo iniciatyva. Bet kiek galima perkrauti politinę sistemą, jei per naujus rinkimus kandidatuotų tie patys Seimo nariai?
Būtų žengiama atsakomybės linkme, jei su „čekiukų“ skandalu susiję politikai nebūtų įtraukti į partijų sąrašus, bet būtų verčiami kandidatuoti tik vienmandatėse rinkimų apygardose. Taigi, G. Landsbergis, I. Šimonytė, Gintarė Skaistė, Simonas Kairys, Jurgita Šiugždinienė ir kiti galėtų tapti Seimo nariais tik tuo atveju, jei jų kandidatūrą palaikytų rinkėjai. Nevalia leisti jiems patekti į Seimą pro užpakalines duris, būtent pagal partijos sąrašus.
Rinkimų pergalė nebūtų misija neįmanoma I. Šimonytei, kuri per 2016 m. ir 2020 m. rinkimus buvo išrinkta pirmame rate ir tebeturi nemažai gerbėjų. Bet nėra geležinių garantijų. Algirdas Butkevičius keturis kartus nuo 2000 m. iki 2012 m. pirmame ture laimėjo rinkimus Vilkaviškio apygardoje, bet 2016 m., po vadovavimo Vyriausybei, jam nepavyko ten užsitikrinti rinkėjų palankumo. Tiesioginiai rinkimai būtų didesnis iššūkis G. Landsbergiui, kuris pagal visas apklausas yra bene nepopuliariausias politikas visoje Lietuvoje. Tačiau pirmame 2020 m. rinkimų ture jis surinko beveik 40 proc. balsų apygardoje Kaune.
Aš skeptiškai vertinu mišrią Lietuvos rinkimų į Seimą tvarką, būčiau linkęs pereiti į tiesioginį visų Seimo narių rinkimą, nors ir tokia tvarka ne be trūkumų. Pagrindinis tai, kad ypatingomis aplinkybėmis partija, laimėjusi tik 30–35 procentus balsų, galėtų laimėti mandatų daugumą, o kitų partijų rinkėjai liktų beveik bebalsiai. Kad ir ką galvotum apie Laisvės partiją, ji nebūtų patekusi į Seimą, jei nebūtų galiojusi mišri tvarka. Tik Aušrinė Armonaitė buvo išrinkta vienmandatėje apygardoje, kiti aštuoni nariai – daugiamandatėse.
Naujų politinių jėgų atėjimas į didžiąją politiką yra apskritai sveikintinas reiškinys. Antra vertus, vienmandatė sistema, kaip rodo JAV patirtis, palankesnė demagogams, piaro specialistų išmokytiems gražbyliams arba radikalams, gebantiems mobilizuoti panašiai galvojančius fanatiškai nusitekusius rinkėjus, kurie neatstovauja platesniems gyventojų sluoksniams. Atstovų rūmuose yra keliasdešimt „trumpukų“ – Trumpo pasekėjų.
Reikėtų atsisakyti arba gerokai pakeisti rinkimų pagal sąrašą tvarką dėl įvairių priežasčių. Politikas neturėtų būti Seimo narys, jei jo tiesiogiai neišrenka rinkėjai. Žmonių pasitikėjimas suteikia politikui legitimumą, rodo, kad jį išrinko žmonės, o ne sąrašą sudarę partijos šulai ir nariai, kad jis – Seimo narys, nes rinkėjai laikė jį patraukliausiu kandidatu, o ne dėl įtakingų pažinčių partijos viršūnėse, liaudiškai tariant per „blatą“. Seimo narys yra pirmiausia liaudies tribūnas, o ne ištikimas partijos pareigūnas ar valstybės tarnautojas, tad rinkėjų žodis turi turėti lemiamą vaidmenį.
Ne mažiau svarbu tai, kad galiojant sąrašams, rinkėjai neturi galimybės atsikratyti nemėgstamų politikų. Tarkime, kad apklausos neklysta, G. Landsbergis yra vienas nepopuliariausių šalies politikų, ir kad rinkėjų dauguma nepritaria jo buvimui Seimo nariu. Bet jis užtikrintai būtų perrinktas, jei būtų pirmajame konservatorių sąrašo penketuke. Be daugiamandačių apygardų visi politikai, tarp jų ir partijos elitas, taptų pažeidžiami, bet ir atsakingi rinkėjams.
Jei būtų tik vienmandatės partijų apygardos, elitas būtų pažeidžiamas. Jo nariai kas ketverius metus turėtų kelti savo kandidatūrą ir laimėti rinkėjų pasitikėjimą, o jo nesulaukę palikti Seimą. Sąrašiniai, nuo rinkėjų rūstybės apsaugoti deputatai gali nekreipti dėmesio į rinkėjų interesus ir ne itin rūpintis kasdieniu Seimo nario darbu ar įstatymų projektų rengimu, daugiau laiko skirti komandiruotėms ir kitoms „valstybinio turizmo“ formoms.
Vienmandačių sistema verstų partijas daugiau dėmesio kreipti į mažesnius miestus ir provinciją. Būtų rizikinga vienmandatėse apygardose iškelti kandidatūras žinomų politikų, kurie mažai nusimano apie vietos problemas ir kuriomis nesirūpina, nes žino, kad ir patyrus nesėkmę rinkimuose, saugią vietą Seime jiems užtikrina saugios vietos partijos sąrašuose. Priešingu atveju atsivertų daugiau vietų jauniems žmonėms, kurie įrodytų savo vertę rinkimų kovose, o ne įsiteikdami partijos vadovybei ir laimėdami vietą sąrašo viršūnėje.
Mišri sistema liks. Bet galima ją patobulinti. Partijos turėtų įvesti taisyklę, kad partijos narys gali būti įtrauktas į partijos sąrašus tik du kartus, po dviejų kadencijų reikia juos išbraukti ir vietą perleisti kitiems. Iš sąrašo pašalintasis gali tapti Seimo nariu, tik iškovojęs pergalę vienmandatėje apygardoje. Jei jis nepajėgia to padaryti, jis negali būti Seimo nariu. Vėl pamoko A. Butkevičiaus atvejis. Po nesėkmės 2016 m. rinkimuose, praėjus ketveriems metams, jis vėl buvo tiesiogiai išrinktas Vilkaviškio apygardoje.
Šitoks pokytis turėtų pasekmių. Nuo 2004 m. Emanuelis Zingeris išrenkamas į Seimą pagal sąrašą. Pakeitus taisykles, ta galimybė būtų iš jo atimta. E. Zingeris yra daug gero padaręs Lietuvai, jo nuopelnai yra tikri, būtų kvaila jų atsisakyti. Jis galėtų toliau tarnauti, eidamas kitas pareigas, pvz., būdamas ypatingų paskirčių ambasadoriumi arba Užsienio reikalų ministerijos padalinio vadovu, gal būdamas Seimo konsultantu. Bet negalėtų būti Seimo nariu. Yra ir kitų garbingų, bet neišrenkamų politikų, kurių talentus ir patirtį reiktų išnaudoti. Bet naujoji tvarka leistų atsikratyti nevykėlių, kurie laikosi įsikibę į deputato mandatą ir kurių negalima iškrapštyti.