Kęstutis Girnius. Pasimetusi Vyriausybė

Tęsiasi nelegalių migrantų antplūdis, taip pat chaotiškos, neveiksmingos valdžios pastangos jį sutramdyti. Akivaizdu, kad Vyriausybė neturi komunikacijos strategijos ir negeba užmegzti dialogo su vietos bendruomenėmis, veikiau su jomis susipriešino. Itin neadekvati Vyriausybės retorika, kuri skelbia, kad vyksta hibridinės atakos, kad gal reikėtų įverti nepaprastąją padėtį, tuo didindama visuomenės nerimą ir nuogąstavimus, užuot juos mažinus.

Kaip toje pasakoje, skelbiama, kad dangus griūva, kalbama apie galimą antivalstybinę veiklą ne tik Rūdininkuose, bet ir Dieveniškėse, kur, pasak vidaus reikalų ministrės A. Bilotaitės, žmones kursto grupės, „galbūt, užsiimančios tam tikra neteisėta veikla.“ Kiti politikai irgi taip kalba, bet nė vienas negrindė kaltinimų įrodymais ir duomenimis. Nors kai kurie Vyriausybės nariai, kaip Krašto apsaugos ministras A. Anušauskas, ramiai ir realistiškai vertina padėtį, Bilotaitės ir užsienio reikalų ministro G. Landsbergio veiksmai verčia abejoti jų kompetencija.

Nelegalių migrantų veržimasis į Lietuvą tampa rimtu iššūkiu valdžiai. Aš maniau, kad migrantų banga atslūgs būsimiems bėgliams sužinojus, kad jų viltys pasiekti Vakarų Europą yra bergždžios, kad jų laukia ne taksi kelionė į Berlyną, bet internavimas stovykloje Lietuvos pasienyje. Lietuvon jau atvyko 3000 migrantų, bet net 5000 nesukeltų grėsmės Lietuvos saugumui ar konstitucinei santvarkai, nesudrebintų valstybės pamatų. Brangiai kainuotų tokio didelio žmonių skaičius išlaikymas, būtų sunku rasti, kur juos apgyvendinti. Bet Lietuva yra valstybė, o ne savivaldybė. Europos sąjunga (ES) jau pažadėjo 10 milijonų eurų paramos, šią sumą veikiausiai padidins augant Lietuvos poreikiams.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis iškeliavo į Turkiją ir Iraką, siekdamas jas įtikinti mažinti skrydžius į Baltarusiją. Nesėkmę buvo galima prognozuoti, nes vizitas nebuvo deramai paruoštas. Paprastai žemesnio rango pareigūnai parengia dirvą tokiems aukšto lygio vizitams, pasitaria, suderina darbotvarkę, gal ir parengia provizorinius susitarimus. Kiek žinau, to nebūta.

Landsbergis turėjo suprasti, kad Turkija ir Irakas yra išdidžios šalys, nelinkusios skubiai tenkinti mažų šalių prašymų. Turkijos atvejis ypatingas ir tuo, kad ji didele dalimi sukėlė didžiąją 2015 m. migraciją, nutarusi leisti migrantams nekliudomai keliauti į Graikiją ir Bulgariją. Sėkmės tikimybė būtų buvusi reikšmingai didesnė, jeigu Landsbergis būtų keliavęs su aukštu ES pareigūnu, bet tokio vizito negalima surengti per dieną ar kelias. Lietuvoje plačiai išreklamuota ir fotografuota kelionė tapo eiline piaro akcija, diplomatijos imitacija, kuri Lietuvai labiau kenkė negu padėjo. Interviu su 15min.lt premjerė Šimonytė išreiškė viltį, kad „bendromis pastangomis su ES institucijomis mes pasieksime sprendimų šioje srityje.“ Reikėjo pagalvoti apie bendras pastangas, Landsbergiui dar nepradėjus savo asmeninio vojažo.

Kaip jau minėta, iš pradžių Vyriausybė nesiteikė kalbėtis su vietos gyventojais, paskelbė savo sprendimus manydama, kad nurodymai bus romiai vykdomi. Lietuvos žmonės yra pasyvūs, nelinkę demonstruoti, bet kartais lazda perlenkiama ir sukeliama reakcija. Taip įvyko Dieveniškėse, kur gyventojai pasipriešino valdžios diktatui.

Sąmoningai vartoju žodį „diktatas“, nes jis tinka. Bilotaitė aiškino, kad „mes nuo savo sprendimų nesitraukiame... neteisėtos tokios veiklos, kurios dabar vyksta, yra bloga labai tendencija ir tai yra netoleruotina mūsų valstybėje.“ Protestas prieš migrantų apgyvendinimą nėra bloga ir netoleruotina tendencija, bet natūrali ir savaime suprantama reakcija. Valdžia turėtų savęs klausti, kaip reaguotų Tarandės ar Žvėryno gyventojai, jei būtų nutarta ten įrengti patalpas migrantams. Vargu, ar jie rašytų padėkos laiškus Vyriausybei.

JAV paplitęs akronimas NIMBY (Not in my back yard), lietuviškai „Tik ne mano kieme.“ Juo nurodoma neigiama vietos gyventojų reakcija į valdžios nutarimą jų kaimynystėje statyti gamyklą, pramonės ar komunalinių atliekų perdirbimo centrą, tiesti greitkelį ar geležinkelį, statyti branduolinę jėgainę. Gyventojai paprastai nemano, kad tokių objektų iš vis neturėtų būti, bet jei jie reikalingi, lai būna jie statomi kitur, o ne mūsų gyvenvietėje. Būta tokių protestų net sovietmečiu, pvz., dėl Vilniaus valdžios ketinimų senamiestyje, greta nugriautosios Didžiosios sinagogos, statyti požeminius garažus, vėliau netoli Kuršių Nerijos krantų statyti jūroje naftos gavybos platformos. Šie protestai buvo susieti su paveldosauga ir gamtosauga, nors dažnai priešinamasi dėl paprastesnių priežasčių, pavyzdžiui, kad dėl statybų sumažės būsto kainos arba kaimynystė taps mažiau saugi mažiems vaikams.

Valdžia pakeitė savo nuomonę ir praeitą trečiadienį pranešė, kad šiuo metu neketinama vežti migrantų į Dieveniškes. Užuot didžiadvasiškai pripažinusi klydusi, Bilotaitė aiškino, kad „neatsitraukiame“, nes miestelio technikos mokykla laikoma rezervinė vieta apgyvendinti užsieniečiams. Vėl pražiopsota proga. Vyriausybė reagavo adekvačiau, į migrantų krizės valdymą oficialiai įtraukė dar kelias ministerijas bei savivaldybių administracijų direktorius, sudarydama sąlygas nutarimuose dalyvauti vietos gyventojų atstovams.

Rūdininkų padėtis yra kita. Viešojo saugumo tarnybos poligonas yra specialiosios paskirties objektas, kuriame galima apgyvendinti ir saugoti 1500 migrantų, ir nuo kurio artimiausia gyvenvietė yra nutolusi 3,5 kilometro. Taigi, ideali vieta. Nepaisant to, vietos gyventojai turi teisę taikiai protestuoti, kaip policija turi pareigą užtikrinti, kad stovyklos įrengimo darbai nebūtų blokuojami. Ji turėtų griežtai elgtis su iš kitur atvykusiais protestuotojais, stengtis išsiaiškinti, kodėl jie šitaip elgiasi, ir traukti baudžiamojon atsakomybėn už nusižengimus – juk normaliomis sąlygomis jie turėtų tik džiaugtis, kad tokia didelė stovykla kuriama toli nuo jų gyvenvietės.

Pastarųjų savaičių įvykiai verčia klausti, ar Bilotaitė tinka savo postui. Idealiu atveju vidaus reikalų ministras būtų žmogus, turintis gerus nervus, gebantis ramiai, santūriai, net šaltakraujiškai vertinti padėtį ir deramai reaguoti. Ji neturi šių savybių. Bilotaitė linkusi daug kur įžiūrėti blogą valią ar paslėptą priešo ranką, neatsargiai švaistytis neįrodytais kaltinimais (užuominos apie galimą nusikaltėlių poveikį Dieveniškėse), raginti griebtis kraštutinių priemonių, antai įvesti nepaprastąją padėtį. Ji ir anksčiau rodė šias savybes. Kovo mėnesį ji ragino taikyti atsakomybę dėl dezinformacijos apie „AstraZeneca“ vakciną, juolab, kad nesakė, kaip bus galima įrodyti, kad žmogus sąmoningai ir piktybiškai skleidžia dezinformaciją, o ne reiškia savo nuoširdžią, bet klaidingą nuomonę.

Yra vienas privalumas. Viliuosi, kad dabartinė Vyriausybė ir opozicijos partijos, kurios gal sudarys kitą valdančiąją koaliciją, įsisąmonino, kad Lietuva nėra pasirengusi susidoroti su realia ekstremalia situacija, tad turi imtis skubių veiksmų šiam rimtam trūkumui įveikti.