Jis kuria naują visuomeninį judėjimą, pavadintą „Šaukiu aš tautą“, kuris ketina dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose.
Pasak Pakso, „ateina laikas atversti naują puslapį ir žengti švariu, baltu paviršiumi. (...) Tai yra naujas etapas eiti į priekį (…) sveikai patriotinių lietuviškų jėgų subūrimas į vieną krūvą“. Paksas pažymėjo, kad visuomeninis judėjimas jau įregistruotas, netrukus šalies regionuose steigs filialus ir atstovybes.
Judėjimo programa dar nepaskelbta, bet neabejotinai atspindės Pakso politines nuostatas. Judėjimas bus dešiniosios pakraipos, skelbsis esąs patriotinis.
Pakso žodžiais, judėjimas palaikys žmones, „kurie pasisako (...) už valstybę su savo kalba, tradicijomis, papročiais, piniginiu vienetu, teritorija“, sieks glaudžiai bendradarbiauti su Europos sąjungos valstybėmis, „kurios pasisako už nacionalinį savitumą“.
Kitaip tariant, Lietuva turėtų atsisakyti euro, stiprinti ryšius su Lenkija, Vengrija, gal su Italija bei kitomis šalimis, kurios skeptiškai vertina Europos Sąjungą (ES), bet ne jos suteikiamas milijardines dotacijas.
Naujojo judėjimo steigėjų gretose matyti iš aktyvios politikos pasitraukę veikėjai kaip signataras Algimantas Norvilas, Vidmantas Staniulis, buvę ministrai Jonas Lionginas bei Eugenijus Maldeikis. Naujas judėjimas su praeities šleifu – taigi, ne itin perspektyvus.
Lietuvoje ne viena naujai įkurta politinė partija laimėjo nelauktai didelį rinkėjų palaikymą per pirmuosius savo rinkimus.
Prisiminkime Darbo partiją, šoumenų Tautos prisikėlimo partiją. Net N. Venckienės pagiežos grindžiamas „Drąsos kelias“surinko beveik aštuonis procentus balsų 2012 m. Seimo rinkimuose.
Pats Paksas turi didelę partijų steigimų patirtį. 2002 m. jis su bendražygiais įkūrė Liberalų demokratų partiją, vėliau ją perkrikštijo „Tvarkos ir teisingumo“ vardu.
Naujojo judėjimo pavadinimas yra net skambesnis – „Šaukiu aš tautą“, nors ne GPU užguita, o tik Pakso politinių oponentų.
Judėjimo ateitis sunkiai prognozuojama, bet esu gana tikras, kad jis nesulauks platesnio palaikymo. Pirmą kartą kandidatavusius V. Uspaskichą, A. Valinską ar N. Venckienę gaubė naujumo žavesys, viltis, kad jie pasiūlys ką nors naujo, išjudins sustabarėjusį šalies politinį gyvenimą.
To negalima sakyti apie Paksą, kuris yra politikos veteranas su daugiau negu 20 metų stažu, ne kartą nuvylęs savo rėmėjus. Jis nežavi nei kaip politikas, nei kaip žmogus.
Paksas du kartų premjeravo ir du kartus atsistatydino, kelis kartus keitė politines partijas asmeniniais sumetimais. Sunkiai suvokiamas jo aklas pasitikėjimas savimi, kai po dviejų nesėkmingų premjerysčių jis nutarė kandidatuoti į atsakingiausią Lietuvos postą, neturėdamas nei aiškios Lietuvos ateities vizijos, nei šalies pertvarkymo planų.
Vis dėlto jis buvo išrinktas prezidentu. Deja, prezidento pareigas jis vykdė taip pat prastai, kaip ir premjero. Paksas yra labiausiai nekompetentingas Lietuvos politikas, tapęs Vyriausybės ir Valstybės galva.
Jei suprantamas jo noras būti išteisintam po kontroversiškos apkaltos, tai sunkiai pateisinamas jo nutarimas savo asmens reabilitavimą paversti pagrindiniu politinės partijos siekiu.
Obsesiškas dėmesys savo likimui yra viena priežastis, dėl kurios „Tvarka ir teisingumas“ nesulaukė platesnio rinkėjų palaikymo. Net 2012 m., taigi po to Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) nutarimo, kad Lietuvoje taikomas draudimas apkaltos proceso tvarka nušalintam prezidentui iki gyvos galvos dalyvauti Seimo rinkimuose yra neproporcingas, jo partija surinko mažiau balsų negu Venckienės „Drąsos kelias“.
Pakso požiūris į politiką yra perdėm egocentriškas net Lietuvoje, kur ne viena partija sukurta, siekiant įgyvendinti savo steigėjo valią. Naujame judėjime „Šaukiu aš tautą“ itin daug dėmesio bus skiriama tam „aš“, o tai nulems, kad šis judėjimas bus paskutinis pasivadinusio „lakūno“ politinis skrydis.
Paksas yra nepatrauklus politikas, bet reikia pripažinti, kad jo oponentai negarbingai elgėsi jo atžvilgiu.
Per jo apkaltą įsiviešpatavo raganų medžioklės dvasia, pro pirštus buvo žiūrima į teisiškai abejotinus veiksmus. Pagrindinė pašalinimo priežastis – neteisėtas Lietuvos pilietybės suteikimas Jurijui Borisovui – nebuvo rimta, nes Pakso pirmtakai A. Brazauskas ir V. Adamkus ne kartą suteikė Lietuvos pilietybę neaiškiems, abejotinos reputacijos žmonėms, kurie finansiškai rėmė jų rinkimų kampanijas.
Nebuvo tvirtų įrodymų apie Pakso aplinkos ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, tad buvo tenkinamasi teiginiu, kad jis esą „pažeidžiamas“, nors „pažeidžiamumas“ yra metafora, o ne konkretų nusikaltimą nurodanti sąvoka. 2005 m. Lietuvos Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad Paksas buvo be pagrindo apkaltintas atskleidęs valstybės paslaptį.
Kaip jau minėta, EŽTT priėmė nutarimą, kad Lietuvoje draudimas nušalintam prezidentui iki gyvos galvos dalyvauti Seimo rinkimuose yra neproporcingas.
Bet Lietuva nepaisė šio nutarimo. Lietuvos Konstitucinis teismas (KT) neturėjo nei drąsos, nei sąžiningumo atvirai atmesti savo sukurtą „doktriną“ apie priesaikos pažeidimo pasekmes.
Užuot pripažinęs, kad ankstesnė nutartis visiems laikams pašalinti Paksą iš politikos buvo klaidinga, KT nutarė pirmenybę skirti savo neklystamumo regimybės išsaugojimui.
KT teigė, kad nesuderinamumą tarp Lietuvos Konstitucijos ir EŽTT sprendimo galima pašalinti tik keičiant Konstituciją, puikiai žinodamas, kad Konstitucija itin sunkiai keičiama, juolab kad Pakso oponentai kaip įmanydami ilgiau vilkins procesą.
KT labiau rūpėjo išskalbti savo mundurą negu įgyvendinti principą, kad atidėtas teisingumas – neįvykdytas teisingumas, nors KT vaizduojasi teisinės valstybės garantu.
Pakso pagrindiniai priešininkai konservatoriai neatleido savo buvusio bendrapartiečio, prieš jį atvirai vedė vendetą, siekdami užkirsti kelią jo grįžimui į politiką.
Sugalvota įvairiausių pretekstų, pvz., „kad priesaiką sulaužęs asmuo prieš atgaudamas teisę suėjus terminui vėl kandidatuoti turėtų viešai nustatyta forma atsiprašyti tautos už priesaikos sulaužymą“. Keršto požymiai buvo ryškūs.
Pakso politinė epopėja seniai užsitęsė. Tikiu, kad ji pasibaigs kitų metų pavasarį, ir Paksas galutinai supras, kad jis netekęs rinkėjų pasitikėjimo.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.