Jie vėl galės vaizduoti lietuvius kaip nepalaužiamus fašistus, kurie teisina taikių tarybinių piliečių žudymą pokario metais, klastoja istoriją, negeba atvirai žiūrėti į praeitį, pažeidinėja žodžio laisvę, atkakliai stengiasi nutildyti žmones, kurie kalba ir rašo kitaip.
Tai trečias toks įvykis per pastaruosius metus. Pernai rudenį Maskvai naudingą reakciją sukėlė piktybiniai, tiesos neatitinkančios R. Vanagaitės užuominos, kad Ramanauskas prisidėjo prie žydų žudymo. Praeitą vasarą panašų šurmulį sukėlė D. Udrio užuominos, kad partizanai nedorai elgėsi, grasindami ir žudydami kolūkių organizatorius ir kitus okupanto rėmėjus.
Ilgainiui pati Vanagaitė prisipažino klydusi ir išreiškė apgailestavimą dėl „skubotų ir arogantiškų komentarų viešumoje“, o Udrio ir jo oponentų retoriniai apsišaudymai feisbuke buvo bergždi ir paviršutiniški.
Titovo pastaba, kad Ramanausko iniciatyva buvo nužudyta apie 8 tūkst. taikių piliečių ir vaikų, prasilenkia su tiesa.
Bet žmonės turi teisę galvoti ir sakyti kvailus dalykus. Dėl to jie neturi būti baudžiami, net jei įskaudino daug žmonių. Žodžio laisvė svarbi, nes ji gina nepopuliarią, šokiruojančią nuomonę, o ne tik visuotinai pripažintas tiesas ar banalybes.
Prokuratūra dėl Titovo pasisakymų pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal įstatymą, kuris baudžia tuos, „kas viešai paskleidė apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui.“
Tyrimas veikiausiai bus nutrauktas, nes, norint Titovą nubausti, reikėtų įrodyti, kad jis sąmoningai ir piktybiškai skleidė netiesą.
To nepasiseks įrodyti. Titovas veikiausiai nuoširdžiai tiki sovietų teiginiais, kad partizanai buvo „banditai“, kurie žudė nekaltus civilius, kaip jis, veikiausiai, tiki, jog Lietuva nebuvo okupuota, bet savarankiškai įsijungė į SSSR. Jis nemeluoja, bet klysta.
Galima apgailestauti, kad žmonės tiki šiomis nesąmonėmis, bet nevalia bausti jų už kvailumą, užsispyrimą, nenorą susipažinti su tikrove.
Klaipėdos miesto savivaldybės taryba ketvirtadienį nusprendė pradėti apkaltos procesą. Esą Titovo pasisakymai yra kiršinimas ir skaldymas. 22 tarybos nariai balsavo už apkaltos komisijos sudarymą, susilaikė trys politikai, nė vienas nesipriešino. Tad Titovas veikiausiai neteks savo mandato.
Lietuvoje apkaltos tiesiog tampa madingomis, tad nestebina, kad ji bus taikoma Titovui. Nesuprantu šio susižavėjimo apkaltomis, kurios sunkiai dera su demokratijos principais. Išskyrus sunkius nusikaltimus ar Konstitucijos pažeidimus, nevalia kėsintis į išrinkto politiko mandatą. Rinkėjai ir tik rinkėjai turi lemti, kas jiems atstovauja.
Ši teisė neturėtų būti varžoma šalutinių žmonių. Rinkėjai išrenka savo atstovus, ir jie, o ne Titovo kolegos savivaldybėje, turėtų lemti jo politinį likimą per rinkimus, juolab kad nauji rinkimai vyks pavasarį.
Nesunku įsivaizduoti, kaip Kremliaus propagandistai vaizduos šiuos įvykius. Lietuviai nacionalistai esą mėgina susidoroti su Rusų aljanso partijos frakcijos nariu už tai, kad jis sakė tiesą apie banditus.
Prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą, suprasdama, kad pagrindo tam nėra. Klaipėdos savivaldybė beveik vienbalsiai nusprendė pradėti apkaltą, Titovo kolega savivaldybėje apmėtė jį „miltais“ (ar tai buvo tik miltai?), o kitas žmogus mėgino jam smogti, taigi fiziškai susidoroti.
Puolant Titovą, stengiamasi įbauginti visus Lietuvoje gyvenančius rusus, priversti juos tylėti, neleisti jiems sakyti tiesos apie Didijį patriotinį karą ir SSSR apskritai. Šitaip neva persekiojami rusai šalyje, kuri vaizduojasi esanti teisės valstybė.
Sunkiai suprantama, kodėl taip neprotingai elgiamasi, ypač prisiminus Vanagaitės ir Udrio atvejus. Užsienyje daugiausia dėmesio sulaukė leidyklos Alma littera nutarimas pašalinti ir veikiausiai sunaikinti visas Vanagaitės knygas, nors leidykla anksčiau pelningai jas pardavinėjo. Vakaruose knygų pašalinimas instinktyviai lyginamas su knygų deginimu, kuo pasižymėjo naciai, tuo netiesiogiai skatinant lietuvių ir nacių sugretinimą.
Lietuvos PEN centras gavo laišką iš JAV PEN, kuris klausė, kaip bus reaguojama į leidyklos nutarimą iš apyvartos išimti Vanagaitės „Mūsiškiai“. Įtakingasis Vokietijos savaitraštis Spiegel išspausdino straipsnį apie Vanagaitės bylą, suteikdamas jai paskutinį žodį. Ji citavo „Meistro ir Margaritos“ žodžius, kad „rankraščiai nedega“.
Praėjus vos mėnesiui po Udrio pasisakymų socialiniuose tinkluose, jis buvo atleistas iš „Go Vilnius“ vadovo pareigų neva dėl netenkinančių įmonės rezultatų.
Kontroversiškų Udrio pasisakymų ryšys su savivaldybės nutarimu jį atleisti buvo toks akivaizdus, kad buvo neįmanoma rimtai traktuoti savivaldybės tikinimų, jog šie įvykiai nesusieti.
Gerai, kad metų pradžioje Vilniaus apygardos teismas pripažino Udrio atleidimą neteisėtu, nes priešingu atveju kiltų pagrįsta nuomonė, kad teismai negeba ar nenori ginti savo piliečių teisių. Udrio atvejis sulaukė gerokai mažiau dėmesio užsienyje, bet jis neliko nepastebėtas.
Neabejoju, kad Kremlius trina rankas iš džiaugsmo. Skeptiškai vertinu visokiausias sąmokslo teorijas, bet neabejoju, kad Kremliaus troliai, pastebėję panašius partizanus niekinančius pasisakymus, skubės keikti titovus ir vanagaites, reikalaus bausti šmeižikus, iškelti jiems bylas, atleisti iš pareigų, smerks politikus ir valdininkus, kurie neva taikstosi su patriotuų niekinimu.
Jie sėkmingai kurstys aistras, pyktį ir kaltinimus, bei daugelio politikų ir žurnalistų pomėgį įsijausti į teisuolio, Lietuvos garbę ginančio patrioto vaidmenį. Ir tuo jie, nors ir nesąmoningai, pasitarnaus Maskvai.
Socialinės medijos skatina žmones pirma rašyti, išlieti savo jausmus, ir tik po to pagalvoti. Šio polinkio nepakeisi, bet bent politikai turėtų suprasti, kad jie atstovauja Lietuvai, tad turi atsakingiau elgtis, kad nekenktų jos prestižui.
Tas pats galioja teisėsaugos institucijų darbuotojams. Reikia reaguoti, kai partizanai šmeižiami, bet reikia tai daryti protingai, net kai dalis rinkėjų reikalauja imtis griežtų priemonių.
Jei kas nors siekia ginti Lietuvos garbę ir gerą vardą, jis turi rimtai pagalvoti, ar jo priemonės tai pasieks, ar veikiau kenks Lietuvai, suteikiant ginklų Lietuvos priešams...
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.