Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Dainius Gaižauskas pasakė, jog komitetas ketina nagrinėti Seimo kontrolieriaus A. Normanto siūlymus taisyti Žvalgybos įstatymą, sugriežtinant VSD priežiūrą.
Užmojai gana ambicingi. Siekiama numatyti maksimalius žvalgybos metodų taikymo terminus, įteisinti galimybę teismui skųsti žvalgybos pareigūnų veiksmus, nustatyti VSD surinktos informacijos naikinimo sąlygas, daugiau dėmesio skirti žmogaus teisių apsaugai, kontroliuojant pareigūnų veiksmus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra nurodęs, kad pokalbių telefonu klausymasis yra „labai rimtas kišimasis į asmens teises ir kad tik labai rimtos priežastys, paremtos pagrįstu įtarimu, kad asmuo gali būti įsitraukęs į rimtą kriminalinę veiklą, turėtų būti pagrindu juos sankcionuoti“.
Lietuvoje EŽTT nuomonė nepaisoma. Iš 2018 m. paviešintos VSD pažymos apie neteisėtas bendrovės „MG Baltic“ pastangas paveikti politikus ir žiniasklaidą aišku, kad žinybos ir teismai negerbia privatumo tų Lietuvos piliečių, kurie patenka į jų akiratį.
Kai kurių piliečių pokalbių buvo klausomasi gal net dešimt metų, nors neaišku ar su pertraukomis. To neturi būti.
Privalu nutraukti stebėjimą, jei po metų klausymosi ir sekimo nesurinkta pakankamai medžiagos iškelti bylą arba ikiteisminį tyrimų, juolab, kad vykdant tyrimus neišvengiamai į teisėsaugos ir žvalgybų akiratį įtraukiami įtariamojo šeimos nariai, pažįstamieji, kaimynai ir kiti, kurių teisė į privatumą yra gerokai didesnė negu įtariamojo.
Didelė dalis atsakomybės dėl besaikio piliečių pokalbių klausymosi tenka teisėjams, kurie lengvabūdiškai suteikia leidimus tai daryti. Nacionalinės teismų administracija nurodė, kad 2014 m. apylinkės teismai išnagrinėjo 12 332 prokurorų pareiškimus dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos, ir atmetė tik 154. Ši statistika atspindi tik tuos atvejus, kai taikomos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos.
Ne tik Lietuvoje piktnaudžiaujama teise klausytis pokalbių. Gruodžio mėnesį itin slapto JAV užsienio žvalgybos stebėjimo teismo (Foreign Intelligence Surveillance Court, FISC) pirmininkė smarkiai kritikavo Federalinį tyrimų biurą (FTB), paaiškėjus, kad savo paraiškose dėl leidimo sekti buvusį Donaldo Trumpo rinkimų kampanijos patarėją FTB pareigūnai teismui pristatydavo nepagrįstą ir klaidingą informaciją bei nuslėpdavo savo byloms nepalankius duomenis.
Pasak teisėjos, FTB tarnautojų elgesys buvo taip siaubingai netinkamas, kad kyla klausimas, ar informacija kitose FTB paraiškose yra patikima. FTB direktorius pripažino, kad teisėjos ataskaitoje įvardijamos „nepriimtinos“ problemos, ir nurodė, kad FTB imsis daugiau kaip keturiasdešimt veiksmų trūkumams pašalinti.
FISC paskirtis – prižiūrėti teisėsaugos ir žvalgybos agentūrų prašymus dėl stebėjimo orderių prieš užsienio šnipus JAV. Tokius prašymus dažniausiai pateikia Nacionalinė saugumo agentūra ir FTB. Priežiūra paviršutiniška, panašiai kaip Lietuvoje.
Nuo 1979 m. iki 2004 m. tik 4 iš 18, 742 prašymų buvo atmesti, ir tik kokie 200 buvo koreguoti prieš juos patvirtinant. Per kitus aštuonerius metus iš daugiau negu 15 100 papildomų prašymų tik septyni buvo atmesti. Pastaruoju metu priežiūra sugriežtinta. 2016 m. ir 2017 m. kasmet būta apie 1400 prašymų, ir kasmet 34 buvo atmesti, 310 pataisyti.
FTB ir Centrinė žvalgybos agentūra (CŽV) turi skirtingus įgaliojimus ir paskirtis. CŽV neturi teisėsaugos funkcijų, ji renka ir analizuoja informaciją, gyvybiškai svarbią formuojant JAV politiką, ypač tose srityse, kurios veikia nacionalinį saugumą. CŽV renka informaciją tik apie užsienio šalis ir jų piliečius, jai draudžiama rinkti žinias apie JAV piliečius, legalius imigrantus ir JAV korporacijas, nors esama kai kurių išimčių. FTB yra atsakinga už saugumo palaikymą bei kontržvalgybą pačioje JAV. CŽV gali veikti tik užsienyje.
Taigi, viena žvalgyba dirba JAV teritorijoje, kita už jos ribų. Jų funkcijos sąmoningai atskirtos, norint užtikrinti, kad nė viena organizacija netaptų perdėm galinga.
STT, FNTT, gal ir prokuratūra turėtų tirti „MG Baltic“ ir R. Kurlianskio pastangas papirkti Liberalų sąjūdį. Tokiame tyrime VSD neturėtų jokio vaidmens, nes čia ne jo kompetencija, nei jo ekspertizė. Būtų pagrindo kreiptis į VSD tik tuo atveju, jei būtų duomenų ar įtarimų, kad Rusijos ar kitos šalies agentai bando papirkti ar įtraukti Kurlianskį į šnipinėjimą, ar į kitą veiklą, kuri sukeltų realias, o ne tik metaforines grėsmes nacionaliniam saugumui ir Lietuvos valstybei.
Lietuvos bendrovių pastangos papirkti Lietuvos politikus, kad jie priimtų bendrovei palankius įstatymus, nėra nacionalinio saugumo reikalas, tad juo neturėtų rūpintis VSD.
Įgaliojimų paskirstymas leistų tarnyboms koncentruotis į atskiras sritis ir didinti savo kompetenciją jose. Įgūdžiai, reikalingi šnipų iššifravimui, ne tie, kurie naudingi išaiškinti finansines machinacijas ar korumpuotų politikų gudrybes. Jei stengiamasi viską daryti, vargu ar bet ką gerai atliksi.
Kaip minėta, Seimo kontrolierių pataisos turėtų būti geras pirmas žingsnis. Bet reikėtų kitų pataisų, kurios apribotų VSD įgaliojimus, susijusius su „vidaus rizikomis“ ir politiniais bei ekonominiais procesais. VSD galias reikėtų apriboti priešiškos žvalgybos eliminavimu.