Kęstutis Girnius. Pelosi ir Pekinas

Beveik buvo galima prognozuoti scenarijų, kurį sukėlė JAV Atstovų rūmų pirmininkės N. Pelosi vizitas į Taivaną. Nors prezidentas Bidenas ir Pentagonas nepritarė vizitui, nuogąstaudami dėl piktos Kinijos reakcijos, buvo akivaizdu, kad Pelosi neatsisakys savo keliones. Ji nuosekliai kritikuoja Kinijos vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, o 1991 m. apsilankė Tiananmenio aikštėje ir iškėlė prieš dvejus metus žuvusiems demonstrantams pagerbti skirtą plakatą.

Vizito atšaukimas reikštų, kad Vašingtonas netiesiogai pripažintų Pekino teises nustatyti, kokius santykius JAV gali turėti su Taivanu ir kokius santykius Taivanas gali turėti su pasauliu apskritai. Atidėjus Pelosi vizitą, būtų sukurtas precedentas, kuris skatintų Kiniją panašiomis aplinkybėmis vėl mėginti primesti savo valią.

Šiuo klausimu Vašingtonas negali nusileisti, jis turi viešai parodyti, kad jis, o ne Pekinas, turi lemiamą žodį dėl savo pareigūnų vizitų, net tais atvejais, kai tokios kelionės gali būti laikomos provokacijomis. Gal kaip tik tokiomis aplinkybėmis privalu nenusileisti, nors tai gali brangiai kainuoti, kaip gal šiuo atveju.

Kinijos užsienio reikalų ministrui pareiškus, kad Pelosi vizitas yra „maniakiškas, neatsakingas ir neracionalus“, Pekinas turėjo reaguoti griežtai ir agresyviai, parodyti, kad jo norų nepaisymas turi aukštą kainą, kad jo įspėjimai nėra tušti, kad jis nebus JAV bauginamas. Pekinas rodė savitvardą tą parą, kai Pelosi viešėjo Taivane, bet jai išvykus, Kinija vykdė didžiules karines pratybas vandenyse aplink Taivaną, net 68 kinų naikintuvai ir 13 karo laivų kirto Taivano sąsiaurio vidurio liniją, virš salos buvo paleistos raketos.

Dar reikšmingesnis žingsnis buvo nutarimas nutraukti bendravimą įvairiose srityse. Pekinas sustabdė derybas dėl klimato kaitos, kurios Bidenui nepaprastai svarbios. Įtakingiausi Kinijos ginkluotųjų pajėgų vadovai neatsakė į savo kolegų amerikiečių skambučius, nors tokių ryšių palaikymas itin svarbus, siekiant suvaldyti galimas karines konfrontacijas. Pekinas dar atšaukė du susitikimus saugumo klausimais, stabdo bendradarbiavimą dėl neteisėtų migrantų repatrijavimo, teisminės pagalbos, kovos su tarptautiniu nusikalstamumu ir su narkotikų prekyba. Visa tai gero nežada.

Nors karinės pratybos iš dalies buvo šou, siekiant nacionalistiškai nusiteikusiems kinams parodyti valdžios ir šalies prezidento XI Jinpingo nepalaužiamą ryžtą, visada yra pavojus, kad per klaidą ar neapskaičiavimą gali prasidėti konfliktas.

Per 1995 – 1996 m. Taivano krizę JAV demonstravo savo galią, nusiųsdamos į rajoną daugybę karo laivų, įskaitant dvi lėktuvnešių grupes, kurios plaukė per Taivano sąsiaurį. To nebegalima daryti, nes pakito jėgų koreliacija. Nors JAV tebėra galingiausia pasaulio šalis, 2019 m. du atsakingi Pentagono pareigūnai paviešino lig tol slaptą informaciją apie karo veiksmų modeliavimo (angl. war games) rezultatus. JAV pralaimėjo 18 iš 18 atvejų, kuriuose buvo varžomasi su Kinija Taivano sąsiauryje. Pentagonas pripažįsta, jog Kinijos ginkluotos pajėgos turi tiek pat arba daugiau laivų ir povandeninių laivų, raketų „žemė-oras“ ir sparnuotųjų bei balistinių raketų negu Vašingtonas.

Apskritai blogėja santykiai tarp JAV ir Kinijos. Nepasiteisino Vašingtono viltys prijaukinti Kiniją, paversti ją partnere, nors nelygiaverte, paskatinti ją laikytis tarptautinės prekybos ir intelektualinės nuosavybės normų. JAV laiko Kiniją strateginiu konkurentu, stiprina savo karinius ryšius su Azijos šalimis, ypač Australija ir Japonija.

Pekinas neketina nusileisti, atvirai atmeta tai, ką jis laiko Vašingtono pretenzijomis kitoms šalims primesti savo sąlygas. Jau kurį laiką Kinija vykdo vadinamąją vilkų kariaunos užsienio politiką, kuri yra konfrontacinė ir kategoriškai atmeta bet kokią Kinijos kritiką. 2021 m. pavasarį per pirmąsias aukšto lygio JAV ir Kinijos derybas, Kinijos atstovai atmetė JAV išreikštą kritiką, ragino JAV spręsti savo „giliai įsišaknijusias“ problemas, tokias kaip rasizmas, apkaltino amerikiečius arogancija ir panieka kitoms šalims. Kinija esą nepriimsianti „nepagrįstų JAV kaltinimų“ ir veiksmų, kurie sukėlė precedentų neturinčius sunkumus tarpusavio santykiuose.

Pastaruoju metu šitokios nuotaikos sustiprėjo. JAV toliau stengiasi diktuoti, kaip Kinija turėtų elgtis Rusijos atžvilgiu, grasina griežtomis sankcijomis, jeigu Pekinas pardavinėtų ginklus Rusijai. Reaguodama į, jos nuomone, nepagrįstas JAV provokacijas, Kinija sieks sustiprinti ryšius su sąjungininkais, tvirčiau palaikys Rusiją, veikiau pradės didesniais kiekais pardavinėti dronus ir kitą karinę techniką, ko iki šiol nedarė.

Karas Ukrainoje Kinijai naudingas, nes iš dalies nukreipia Vašingtono dėmesį nuo Taivano, be to, verčia jį ir Europos šalis sunaudoti šaudmenis ir kitos karinės technikos atsargas. Pekinas įsitikinęs, kad Vakarai nesugeba suprasti ar užjausti to, ką laiko teisėtais Rusijos saugumo rūpesčiais, tad neturi pagrindo manyti, kad Jungtinės Valstijos ir jos sąjungininkės kitaip traktuos Kinijos rūpesčius. Juolab JAV stiprina savo karinius ryšius su Azijos šalimis, ypač su Australija ir Japonija, atnaujino keturšalį saugumo dialogą (QUAD) tarp Australijos, Indijos, Japonijos ir JAV.

Didėjanti įtampa tarp Kinijos ir JAV Lietuvai gero nežada. Svaresnė Kinijos parama padidintų Rusijos armijos efektyvumą ir padėtų neutralizuoti dalį naujų Vakarų ginklų, kurie siunčiami į Ukrainą. Kuo ilgiau tęsis karas be didesnio Ukrainos proveržio, tuo didesnė tikimybė, kad infliacijos ir pandemijų išvargintos Europos parama Ukrainai sumažės, karui tampant kasdienybe. Kinijos iššūkiai vers JAV pagaliau skirti pirmenybę Kinijos tramdymui, nors tuo pačiu metu Vašingtonas gali didinti karinę paramą Kijevui, siekdamas užtikrinti jo pergalę ir tuo parodyti, jog agresija, pvz., prieš Taivaną, gali būti pražūtinga.