Dabartiniai įstatymai beveik užtikrina, kad referendumas dėl pilietybės bus nesėkmingas, nes pakeitimams Konstitucijos pirmajam skirsniui priimti reikėtų daugiau kaip pusės visų balso teisę turinčių piliečių balsų palaikymo.
Jei referendume dalyvautų 70 proc. Lietuvos piliečių (Seimo rinkimuose dalyvauja apie 50 proc.), ir 70 proc. jų balsuotų už pakeitimą, dviguba pilietybė būtų atmesta, nes už pokytį būtų balsavę tik 49 proc. piliečių. Reikia dar prisiminti, kad nemažas skaičius lietuvių gyvena užsienyje, nors jie tebėra rinkėjų sąrašuose.
Valdantieji yra registravę pataisą, pagal kurią Konstitucijos pirmojo skirsnio straipsniui dėl pilietybės pakeisti užtektų daugiau kaip pusės dalyvavusių, bet ne mažiau trečdalio visų rinkėjų balsų „už“.
Pasiūlymas yra kontroversiškas, nes, kaip pažymi Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, sumažinus reikalavimus referendumui kyla grėsmė, kad „paskui neatsirastų palengvinto kelio keisti kitas mūsų esmines vertybes Konstitucijoje.“
Vis dėlto, jis siūlo svarstyti pokyčius. Sunku jam nepritarti.
Konstitucija yra kertinis Lietuvos įstatymų akmuo, tad neturi būti lengvai keičiama. Bet nereikia fetišizuoti nei paties dokumento, nei dokumento rengėjų.
Pakitus aplinkybėmis, gali atsirasti priežasčių Konstitucijai keisti. Rengiant ir priimant Konstituciją 1991–1992 m., tvyrojo nuogąstavimui, kad, įteisinus dvigubą pilietybę ir Lietuvos rusams įgijus Rusijos pilietybę, Kremlius galėtų kištis į Lietuvos vidaus reikalus, esą gindamas ne tik savo tautiečių, bet ir savo piliečių interesus.
Tuo metu į išeivius buvo žiūrima skeptiškai, jų nebuvo tiek daug, jie kalbėjo su akcentu, jie nebuvo laikomi „patriotais“.
Dar vyravo komunistų primesta prielaida, jog visi tikri lietuviai gyveno sovietų Lietuvoje, o išeiviai buvo tautos atplaišos, kurie tarnavo svetimoms šalims.
Prisimenu, kaip V. Landsbergis man aiškino, kad išeiviai neturėjo jokio pagrindo priimti kitos šalies pilietybės, užmiršdamas, kad nebūdami piliečiais jie nebūtų galėję daryti spaudimo JAV politikams palaikyti Lietuvos laisvės bylą.
Juk kam kongresmenams klausytis žmonių, kurie net nesiteikia dalyvauti JAV politiniame gyvenime?
Padėtis dabar kita. Tiesa, neišnyko, gal net padidėjo tikimybė, kad Maskva savo piliečių gynimo dingstimi kištųsi į Lietuvos reikalus.
Antra vertus, masinė migracija, Lietuvos „tuštėjimas“ sukelia pagrindinį pavojų tautos egzistencijai. Svarbu palaikyti ryšius su išvykusiaisiais, sudaryti sąlygas, kurios skatintų juos sugrįžti arba bent nenusigręžti nuo Lietuvos.
Užsienyje gyvenantys lietuviai nebėra egzotiški keistuoliai, sovietų propagandos buržuaziniai nacionalistai, bet seserys, broliai, dėdės ir pusseserės. Migracija yra paveikusi bene kiekvieną šeimą.
Tikiu, kad dvigubos pilietybės klausimą svarstys ne tik Seimas, bet ir visa pilietinė visuomenė. Tai liečia mus visus, ne tik profesionalius politikus. Ta pačia proga turėtume pagalvoti, ar nereikėtų keisti nuostatų dėl referendumų apskritai.
Ne paslaptis, kad valdžia į juos žiūri labai įtariai, tad keliami aukšti reikalavimai, siekiant surengti referendumą.
Reikia surinkti 300 000 balsuoti galinčių parašų, taigi pasirašyti turi kas septintas ar kas aštuntas Lietuvos pilietis, beveik neįveikiama kartelė. Danija turi beveik šešis milijonus gyventojų, bet referendumui reikia tik 50 tūkst. parašų. Šveicarijoje gyvena apie 8,5 milijonai žmonių, referendumo rengėjai turi surinkti 100 tūkst. parašų.
Šveicarija yra bene didžiausia referendumo entuziastė, pasitiki savo piliečių sveiku protu, leidžia jiems tarti žodį net sudėtingiausiais klausimais. Antai sekmadienį šveicarai balsavo dėl draudimo komerciniams bankams vykdyti pinigų emisiją, suteikiant tik Šveicarijos Nacionaliniam bankui teisę leisti tiek popierinius, tiek elektroninius pinigus.
Trys ketvirtadaliai šveicarų nepritarė siūlymui. Šiomis dienomis Danijoje surinkta pakankamai parašų referendumui, kuris draustų apipjaustyti mažus berniukus. Parlamentas dar turi pritarti referendumui ir vargu, ar jis tai darys, nors apklausos rodo, jog danų dauguma pritaria apipjaustymo draudimui.
Dėl politinio korektiškumo, korupcijos ir įvairių kitų priežasčių politikai gali vengti svarstyti opiausius klausimus.
Pasak šalininkų, referendumai kartais yra vienintelė priemonė, kuri suteikia piliečiams teisę pasisakyti jiems rūpimais klausimais bei priverčia politikus priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Vox populi nėra vox Dei. Liaudis gali klysti, ką parodė Brexit. Nemažai Europos šalių kritiškai vertina referendumus.
Didžioje Britanijoje buvo surengti mažiau negu penki nacionaliniai referendumai, Švedijoje tik šeši referendumai – paskutinis dėl narystės ES 2003 m. – ir visi buvo patariamieji. Europos sąjunga (ES) nemėgsta referendumų, nes gyventojai dažnai atmeta Briuselio pasiūlymus.
Prancūzijos ir Nyderlandų rinkėjai pasisakė prieš peršamą ES Konstituciją, tad reikėjo jos atsisakyti. Airija iš pradžių atmetė Lisabonos sutartį, nors pritarė per antrąjį referendumą. Kritikams tai esą rodė pilietinės brandos stoką.
Bet galima kitaip suprasti šių referendumų rezultatus, būtent, kad piliečiai jaučia, jog savo pasitarimuose Briuselis nepaiso jų nuomonės, tad jie savo nepasitenkinimą išreiškia balsuodami prieš kertinius ES projektus, taigi, prieš pačią ES.
Deja, Briuselis nepasimokė iš referendumų, nelaikė jų pavojaus signalais, kurie išreiškė nedviprasmišką nusivylimą ES veikla.
Kaip minėjau, Lietuvos elitas yra itin neigiamai nusistatęs referendumų atžvilgiu. 2014 m. politikai visomis priemonėmis siekė užkirsti kelią referendumui dėl žemės pardavimo užsieniečiams, kol Konstitucinis Teismas, eilinį kartą pažeisdamas Konstitucijos dvasią, nutarė, kad Seimas turi pareigą neskelbti referendumo, jeigu referendumu siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, – net tuo atveju, jei surinkti privalomi parašai.
Politikai visais būdais stengėsi demonizuoti referendumo rengėjus, aiškino, kad rinkėjai nesubrendę „runkeliai“, lengvai paveikiami demagogų, valstybės ir kitų priešų, tad negalima leisti jiems tarti galutino žodžio šiuo klausimu.
Tauta gali klysti, bet tai neįvyksta dažnai, ypač demokratijoje, kai visi gali laisvai pasisakyti. Jei ir šiomis sąlygomis nepasitikima piliečiais, jei jiems nesuteikiama teisė išreikšti savo nuomonę, kuria prasme Lietuva yra demokratija?
Be to, žmonės nėra akli, į valdžios nepasitikėjimą jie atsakys savo nepasitikėjimu ir abejingumu, o tai silpnins valstybės pamatus, kurių vardan priešinamasi referendumams. 300 000 parašų kartelę reiktų sumažinti, tad leisti žmonėms pasisakyti.
Gal tada bus įvesti progresiniai mokesčiai, užtikrinami kiti žingsniai, kurie mažintų socialinę atskirtį.