Prezidento institucija yra savotiška, paženklinta 1992 m. politinių kovų, kai Aukščiausiosios tarybos dauguma atmetė savo tuometinio pirmininko Vytauto Landsbergio pastangas sukurti galingą, Prancūzijos modeliu pagrįstą, Prezidento instituciją, nuogąstaudama, kad jis turi autoritarinių polinkių. Dėl vos suvaldomų aistrų nebūta ramių diskusijų ir mėginimų rasti priimtiniausią kompromisą.
Prezidentas yra pirmasis valstybės žmogus, vienintelis, kurį renka visa tauta, tad ir turintis didžiausią demokratinį legitimumą ir ypatingą statusą, bet jo galios ribotos, jam suteikiami ypatingi įgaliojimai tik trijose srityse: užsienio politikoje, krašto apsaugoje ir teisingume. Jis turi tik antraeilį vaidmenį nustatant ūkio politiką, mokesčius, finansus ir kitus „kišeninius“ klausimus, kurie labiausiai lemia piliečių gerovę.
Kai pabrėžiami konkretūs Prezidento įgaliojimai ir kai kurių galių stoka, užmirštama, kad dauguma rinkėjų daug reikšmės neskiria jo trims specialioms kompetencijoms, bet savęs klausia, kuris kandidatas tinkamiausiai atstovaus Lietuvai, suteiks gaires tolesniam šalies vystymuisi, tenkins jų lūkesčius bei didins jų gerovę.
Kai pabrėžiami konkretūs Prezidento įgaliojimai ir kai kurių galių stoka, užmirštama, kad dauguma rinkėjų daug reikšmės neskiria jo trims specialioms kompetencijoms, bet savęs klausia, kuris kandidatas tinkamiausiai atstovaus Lietuvai, suteiks gaires tolesniam šalies vystymuisi, tenkins jų lūkesčius bei didins jų gerovę. Prezidentas, kuris inauguracijos kalboje nesvarstytų šių klausimų ir dėmesį skirtų tik užsienio politikai ir gynybai, sulauktų kritikos lavinos, juolab, kad šiose srityse visos pagrindinės partijos turi tuos pačius prioritetus, nors sakoma, kai visi galvoja tą patį, niekas negalvoja.
G. Nausėda buvo kritikuojamas ir dėl to, kad jis išreikalavo, jog žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas ir sveikatos ministras Arūnas Dulkys būtų atstatydinti. Kritikai nurodė, kad likus vos keliems mėnesiams iki Vyriausybės kadencijos pabaigos, nauji ministrai nieko nepakeis, tad reikėjo leisti dabartiniams ministrams baigti savo darbą.
Yra pagrindo tokiai nuostatai, bet yra stipresnė priežastis juos pašalinti – būtent, kad jie anksčiau turėjo būti atleisti, nes nebuvo veiksmingi. Iš tiesų G. Nausėda padarė tai, ką turėjo padaryti premjerė Ingrida Šimonytė – būtent atleisti nekompetentingą ministrą. Tai itin akivaizdu A. Dulkio atveju.
Reikia prisiminti, kad A. Dulkio kandidatūrai, kaip ir Dainiaus Kreivio – į energetikos ministrus, buvo pritariama „lygtinai“. Premjerė prisiėmė atsakomybę už A. Dulkį, kurio darbas turėjo būti atidžiai stebimas ir kuris turėjo būti keičiamas, jei nesusitvarkys su iššūkiais.
Dar tada buvo akivaizdu, kad A. Dulkys išliks savo poste, nesvarbu, ar jis būtų kompetentingas, ar ne, nes buvo aišku, kad I. Šimonytė neprisipažins klydusi jį palaikydama. K. Navicko ir ūkininkų santykiai buvo tokie įtempti, kad užkirto kelią dialogui ir bendrų sprendimų paieškoms.
Prieš dvidešimt metų kovo mėnesį parašiau straipsnį teigdamas, kad Lietuvai reikėtų panaikinti Prezidento instituciją. Vykstant apkaltai Rolandui Paksui, Lietuvos valdžia keturis mėnesius veikė normaliai, priiminėjo reikiamus nutarimus, prižiūrėjo šalies vidaus gyvenimą, laidavo užsienio politikos tęstinumą. Ir jei galima apsieiti be Prezidento keturis mėnesius – gal net metus, jei apkaltos procesas būtų užsitęsęs, – tai kam apskritai reikia Prezidento? Tuometinė krizė mane įtikino, kad šalies valdymui Prezidentas reikalingas kaip šuniui penkta koja.
Kartojau įprastus argumentus apie kuklius Prezidento įgaliojimus, ribotą gebėjimą veikti vidaus politiką. Pasikliaudamas savo populiarumu, Prezidentas gali pasiekti pergalių prieš Vyriausybę ir Seimą, priversti juos patikslinti savo veiklos gaires. Bet karo jis negali laimėti, nes visa sunkioji artilerija yra kitoje pusėje. Prezidento politinis veiksmingumas priklauso nuo Seimo ir Vyriausybės malonės, nes Prezidentas neturi patikimų svertų jiems paveikti, kai nėra tos geros valios.
Lietuva tuo metu jau buvo NATO narė, įstojimas į Europos Sąjungą buvo kelių mėnesių reikalas, o tai reiškė, kad pagrindiniai užsienio ir saugumo politikos klausimai bus sprendžiami Briuselyje kartu su sąjungininkais, o ne Vilniuje Prezidento kabinete. Gerokai apkarpius svariausias Prezidento pareigas, jis būtų tapęs dar labiau reprezentacine figūra, kurios vargu, ar reikia.
Prezidentas veikia kaip kliūtis Seimo ar Vyriausybės vienvaldystei, užkerta kelią vienašališkiems sprendimas. Jei nebūtų Prezidento, Gabrielius Landsbergis būtų Lietuvos kandidatas į Europos komisarus, nors jis nei tinka, nei kvalifikuotas šioms pareigoms. A. Dulkys tebebūtų Sveikatos ministras, gal Jurgita Šiugždinienė dar tebebūtų Švietimo, mokslo ir sporto ministrė.
Neįvertinau vieno dalyko. Lietuvos Seimas turi tik vienus rūmus, skirtingai nuo JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos. Vadinamųjų aukštųjų rūmų galios ribotos, bet jų pritarimas įstatymams kartais būtinas, kitais atvejais jie gali apsunkinti ar atidėti žemesniųjų rūmų sprendimus. Daugelis kitų Europos šalių turi karalių, kuris yra valstybės vadovas, nors monarcho vaidmuo apsiriboja reprezentacinėmis funkcijomis. Valdžia turi atsižvelgti į jo nuomonę, jei ypatingu atveju jis tvirtai ją reiškia, nors galiausiai gali jos nepaisyti.
Prezidentas veikia kaip kliūtis Seimo ar Vyriausybės vienvaldystei, užkerta kelią vienašališkiems sprendimas. Jei nebūtų Prezidento, Gabrielius Landsbergis būtų Lietuvos kandidatas į Europos komisarus, nors jis nei tinka, nei kvalifikuotas šioms pareigoms.
A. Dulkys tebebūtų Sveikatos ministras, gal Jurgita Šiugždinienė dar tebebūtų Švietimo, mokslo ir sporto ministrė. Vienvaldystė galėtų būti ne tik Seimo ir Vyriausybės, bet vienos partijos. 2020 m. Seimo rinkimuose konservatoriai laimėjo 24,86 proc. balsų, koalicijos partneriai Laisvės partija – 9,11 proc. balsų, Liberalų Sąjūdis – 6,79 proc. balsų, viską sudėjus išeina truputį daugiau negu 40 proc. balsų.
Laimėtas pasitikėjimas, bet santykinis. Pastaruoju metu koalicijos partnerių tarpusavio santykiai pablogėjo, iš dalies dėl to, kad konservatoriai vienašališkai priima sprendimus, nepasitarę su savo partneriais. Dėl komisaro konservatoriai nesiteikė tartis su partneriais, ko nedarė ir pernai vasarą, kai grasino atsistatydinti. Nei liberalai, nei „laisviečiai“ nedrįsta trenkti durimis ir palikti koalicijos, nes neturi potencialių partnerių, tad nenori patekti į politinę dykumą. Nesant Prezidento, tai reikštų, kad politinė partija, kurią palaikė tik ketvirtadalis balsavusiųjų, galėtų vienašališkai priimti svarbius sprendimus. Taip neturėtų būti ir taip nėra, nes Lietuva turi Prezidentą.
Apskritai Prezidentas turėtų stengtis aktyviai dalyvauti vidaus politikoje, nes leistina tai, kas neuždrausta. Dirbtinis veiklos apribojimas vien dėl to, kad nei Konstitucija, nei įstatymai nesuteikia ypatingų įgaliojimų, netarnautų šalies interesams, nes paprastai kuo daugiau balsų ir kritinių pastabų, tuo didesnė tikimybė, kad bus rastas tinkamas sprendimas.
Jei Prezidentūros nebūtų, reikėtų sukurti kitą instituciją, gal antruosius Seimo rūmus ar galingą nepriklausomą ombudsmeną, kuri galėtų užkirsti kelią vienašališkų Seimo ar Vyriausybės sprendimų įgyvendinimui. Apskritai Prezidentas turėtų stengtis aktyviai dalyvauti vidaus politikoje, nes leistina tai, kas neuždrausta.
Dirbtinis veiklos apribojimas vien dėl to, kad nei Konstitucija, nei įstatymai nesuteikia ypatingų įgaliojimų, netarnautų šalies interesams, nes paprastai kuo daugiau balsų ir kritinių pastabų, tuo didesnė tikimybė, kad bus rastas tinkamas sprendimas. Savaime aišku, kad prileidžiama, jog nuoširdžiai reiškiamos apgalvotos nuomonės.
Šito užtikrinti negali nei Prezidentas, nei Seimas, nei Vyriausybės vadovas.
